Penktadienis 13d. pilnatis

Penktadienis trylikta, plius pilnatis, paprastai man būna labai gera diena. Šis kartas taip pat ne išimtis. Rytą pradėjau pasivaikščiojimu su vyru Nidoje, pamariu, miškeliu. Oras šiltas ir saulėtas. Po skanių pusryčių viešbučio terasoje keliavau į tik pernai įsikūrusį SPA Stebuklai, kadangi gimtadienio proga gavau dviejų valandų masažo seansą. Kai tave apgaubia šiluma, tylia meditacine muzika, maloniai kvapiomis priemonėmis ir švelniais prisilietimais, visos bėdos išgaruoja. Maždaug įpusėjus seansui mano smegenys pasiekė visiško atsipalaidavimo būseną, tokia dažnai būna (jei pasiseka atsikratyti dienos rūpesčių šleifo) prieš pat užmiegant. Ir tada pradėjo plūsti idėjos rašomai knygai. Kaip susigrąžinti chemiją tarp veikėjų, ką jie dabar turi daryti, visas planas nuo pradžių beveik iki pat galo, veikėjų priešistorės, nauji veikėjai, šmaikštūs dialogai.

Ponas Rašymo Blokas pamėgino įsikišti, sakydamas, kad tai labai daug darbo, daug ką reikia perrašyti, nieko iš to nebus. Tačiau pailsėjęs kūnas ir protas paprastai iššūkių nebijo. Susinervinęs ponas Blokas šampano jau negėrė, tik piktai rūkė kamputyje.

Po masažo dar turėjau tris valandas SPA Stebuklų baseine ir pirtyse su šeima. Puiki erdvė, vidaus, lauko baseinai, didžiulė sūkurinė vonia (džiakuzi), minkštos poilsio lovos prie baseino, sparčiai besisukantys barmenai. Kūnas buvo ten, tačiau galva užsiėmė kūryba. Po visko beveik parbėgau per miškelį į savo kambarį ir puoliau užsirašinėti.

Beje, apie žodį džiakuzi. Šnekamojoje kalboje, galiu garantuoti, niekas nesako „burbulinė šilto vandens vonia“ arba “sūkurinė  karšto vandens vonia“. Tačiau knygose redaktoriai būtinai ištaisys, nes tokie yra reikalavimai. Visai neseniai skaičiau į lietuvių kalbą išverstą meilės romaną, romantinę komediją „Džošas ir Heizelė, arba kaip neįsimylėti“ ir ten herojai visai netyčia įkrenta į burbulinę karšto vandens vonią. Skaitant mano galvoje vonia ir atrodė kaip vonia (juk skaitydami mes matome filmuką vaizduotėje) ir staiga buvo sunku suprasti, iš kur lauke, vakarėlyje atsirado vonia, kaip suaugę žmonės gali į ją įkristi nesusižeisdami ir kodėl vanduo buvo toks karštas, kad jiedu vos nenusidegino.

Šiuo atveju mane išmušė iš vėžių lietuviškas žodis, kurį vartojam rečiau. Parašyti meilės romaną, kuriame smegenys nė karto nepasinertų į ne su siužetu susijusius apmąstymus – štai kur užduotis! Ir tuo pačiu suprantu, kad pas mane „Regėtojoje“ ir „Airilėje“ yra tiek neįprastų dalykų, vardų, pavadinimų, drabužių, daiktų, kad skaityti gali būti sunku. Tačiau turiu pasiteisinimą – fantastikos romanuose paprastai taip pat būna neįprastas pasaulis, keisti pavadinimas, unikali magijos sistema.

Vakar vardinau penkis būdus atsikratyti rašymo bloko. Iš penkių iki šiol išbandžiau keturis.

1. Rašyti nepaisant to, kad nežinai, ką rašyti, kad viskas, ką parašai, atrodo nepakankamai gerai.

Iš šio patarimo tikėjausi daugiausiai naudos, tačiau man jis neveikė. Jei rašau tik tam, kad rašyčiau, tik dar labiau nervinuosi, kad viskas blogai, ne taip, kaip norėčiau, scenos niekur neveda. Aš turiu jausti pasimėgavimą vaizdais galvoje (net jei tai mūšiai, barniai, ligos ar kitokios baisybės). Kitaip visas rašymas neturi prasmės.

2.  Padaryti pertrauką, jei tai ne rašymo blokas, o perdegimas.

Galima sakyti, kad šis patarimas man suveikė geriausiai. Tik ne pati pertrauka, o poilsis, išsimiegojimas, na ir beveik užsibaigę mokslo metų rūpesčiai. Vienas žinomas rašytojas (neprisimenu pavardės) pasakojo, kad į rašymą žiūri kaip į sportą. Kad pasiektų geriausio darbingumo, produktyvumo ir minčių skaidrumo, tas rašytojas laikosi griežtos dienotvarkės ir mitybos. Kita vertus, Stivenas Kingas kai kuriuos savo bestselerius parašė be saiko gerdamas ir vartodamas narkotikus ir beveik neprisimena kūrybos proceso.

3. Pasitelkti alfa skaitytojus, kritikus, ar net papasakoti savo rašomą istoriją pliušiniui meškučiui. Kalbant ir aiškinant turėtų atsirasti sprendimas.

Dar su niekuo nebandžiau detaliai aptarti rašomos knygos, nes su meškučiu.

4. Pasidaryti detalų planą.

Nesu mėgėja daryti detalius knygos planus, tačiau ir nesu iš tų, kurie rašo visai be krypties, kur vaizduotė ar herojai nuneš. Pradėdama rašyti dažniausiai miglotai nutuokiu, link kur viskas krypsta. Planą darausi jau rašydama. Kartais jis kinta, kartais ne. Su pirmomis knygomis žinojau pirmą ir paskutinę scenas. Kai pradėjau rašyti Aivi, berods prieš šešerius metus, paskutinę sceną žinojau, tačiau nuo to laiko daug kas pasikeitė. Teks ją sužinoti iš naujo.

5. Ieškoti įkvėpimo filmuose, nuotraukose, paveiksluose ir pan.

Taip pat muzikoje ir knygose. Labai padeda herojų nuotraukos ir surasta teminė daina. Nuotraukas surasti lengviau, nei dainą. Ieškodama dainos „Regėtojai‘ klausydavau senųjų lietuvių liaudies dainų ir dažnai apsiverkdavau, nes dauguma jų apie karą. Ir nors tada dar karas nebuvo taip arti, auginant tris sūnus tos emocijos atrodė labai aštrios ir tikros. O man norėjosi liaudies dainos, kuri sukeltų mistinius ir romantinius jausmus. „Regėtojos“ teminė daina tapo Spanxti „Leliumai“. Airilės – „Savage daughter“. Aivi dainai yra keli variantai, tačiau tos tikrosios dar neradau.