"Žygintė žengė kelis žingsnius į priekį, užsimojo ir stipriai, kaip buvo išmokusi kunigaikščio Visvaldžio pilyje, sviedė durklą į įsibrovėlį. Taikėsi į veidą, nes jo kūnas buvo apsaugotas.

Jeigu pasiseks, ginklas pasieks taikinį. Galbūt pirmasis jos priešas ir bus užpuolikų vadas?

Dar durklui skriejant Žygintė įžiūrėjo raitelio veidą, į kurį nusitaikė. Veidą, kurį atpažino ir kurį pastaraisiais mėnesiais dažnai sapnuodavo.

Gausmys.

Kunigaikštis atrodė pažįstamas, tačiau svetimas. Jo žvilgsnis po surauktais antakiais rūstus ir ryžtingas, laikysena rodė grėsmingą kario jėgą."