Tu įsivaizduoji, kaip pasiėmusi nešiojąmą kompiuterį, o gal sąsiuvinį ir parkerį, sėdi namų tyloje, rankos dirba, o mintys klajoja po įsivaizduojamus pasaulius taip toli, kad tu negirdi ir nematai nieko, kas vyksta aplinkui. Pabėgi iš realybės į savo žėrinčią istoriją, kurioje esi jei ne dievas, tai bent kūrėjas (ar tai ne sinonimai?) ir jauti tik saldų pasitenkinimą.
Ar ne tokia, manei, rašytojo realybė?
Neprisimenu, kada, jau prieš daugybę metų, galimai kai dar nebuvau ištekėjusi, mačiau filmą apie populiarų rašytoją, kuris apsigyveno švyturyje ant audringos jūros kranto tam, kad parašytų naują knygą. Naujos knygos parašymui buvo skirtas terminas, o rašytojas susidūrė su rašymo bloku. Atsiribojo nuo visų, buvo bjauraus elgesio vienišius. Tik jo literatūros agentė vis bandė pas jį apsilankyti ir priversti jį parašyti bent kažką.
Taip norėčiau vėl pasižiūrėti tą filmą. Esu įsitikinusi, kad tai buvo meilės istorija. tačiau ar man įsiminė meilė? Ne. Viskas nublanko prieš stebuklą, kai gali užsidaryti keliems mėnesiams ir kurti. Rašyti. Savo tempu. Gal dieną, o gal naktį. Sėdėti prie rankraščio ištisas valandas niekieno netrukdomas.
Tai buvo vaizdas, kurį susidariau apie rašytojus. Jie pabėga iš realaus pasaulio, atsiriboja tam, kad kurtų.
Realybė yra kitokia. Gyvenimas nesustoja tam, kad parašytum knygą, gal tik trumpam, išplėštai iš buities ir kitų reikalų valandai, o gal tik pusvalandžiui. Jei labai pasiseka, kelioms valandoms. Tiesą pasakius, mano svajonė taip pat pasikeitė. Jau nebenoriu gyventi švyturyje, nenoriu sustabdyti gyvenimo. Net toks rašymo grandas, kaip Stivenas Kingas, apie tai kalba savo knygoje „Apie rašymą“. Gyvenimo centre turi būti gyvenimas, ne kūryba. Turi būti pusiausvyra. Tu turi iš tiesų mylėti, draugauti, pykti, susitaikyti, keliauti, patirti kuo įvairiausius dalykus tam, kad turėtum apie ką papasakoti. Arba tam, kad tavo gyvenimas nebūtų tuščias. Kad ir kaip smagu gyventi tarp knygų lentynų, realybėje reikia tikro apkabinimo. Geriausia, kasdien bent kelių.
Patirtis rodo, kad turėdamas daug laiko, rašytojas nebūtinai puls prie rankraščio. Ne veltui tiek kalbama apie atidėliojimą.
Jeigu kūryba yra vienas maloniausių laiko leidimo būdų, kodėl tiek daug kūrėjų suranda tūkstančius priežasčių, kad atidėti tą procesą?
Viena mano svajonių ir buvo tokios rašymo atostogos. Kol kas buvau išvykusi tik kelis savaitgalius. Vienas jų buvo itin sėkmingas. Kai atvykau į viešbutį, man pasakė, kad, deja, jis beveik visas užpildytas… todėl man pasiūlė prezidentinį kambarį už tą pačią kainą. Trys dienos prabangiuose apartamentuose. Ir aš rašiau. Beveik visą laiką, nuo ryto iki vakaro, tik trumpam išeidama į artimiausią kavinę pavalgyti. Tik taip spėjau parašyti „Airilę, vėjų raganą“ iki 2025 Naujųjų Metų. Žinoma, tą savaitgalį neparašiau knygos, toli gražu. Tačiau viską susidėliojau taip, kad užbaigti buvo gana lengva.
Tačiau grįžtu prie to, kad rašymas nėra vien malonumas. Tas saldusis jausmas, kai viešpatauji kuriamoje istorijoje yra labai trumpas. Kuo daugiau tuo užsiimi, tuo dažniau susiduri su savo baime, skausmu, ribotumu. Pasirodo, ne toks jau visagalis dievas esi savo kūrinyje. Ar būtum galėjusi patikėti, kad net išgalvoti veikėjai gali elgtis, kaip jiems patinka, o įvykiai klostysis visai ne taip, kaip planavai? O kur dar tas fenomenas, apie kurį kalba tiek daug kūrėjų, kai tavo sukurti dalykai staiga materializuojasi realybėje? Rašymo magija skamba viliojančiai, tačiau iš tiesų dažnai baugina. Toks jausmas, kad pradėjusi kurti prisijungiau prie kažkokio energetinio lauko, kuriam esu dar nepasiruošusi, nesubrendusi. Net po dešimties metų.
