Kokios gali būti rašytojo bloko priežastys?
Rašytojo blokas – tai būsena, kai norisi rašyti, tačiau neateina tinkamos mintys, visi žodžiai atrodo pro šalį, kai vos pamačius baltą lapą norisi sprukti kuo toliau ir užsiimti milijonu skubių darbų, o dirbant tuos darbus graužte graužia sąžinė, kad nerašai. Kai istorija blaškosi tavyje, lyg paukštis, netyčia įskridęs į kambarį, o tu niekaip negali jo sugauti ir išleisti. Gal net langai ir durys užrakinti, o raktas kažkur čia, netoliese, tačiau tu jo niekaip neapčiuopi, nematai, nerandi. Dar didesnė neviltis apima todėl, anksčiau dešimtis kartų jau buvai tuos langus ir duris atrakinęs, atidaręs, tiksliai žinodavai, kur padėtas raktas ir tau atrodė, kad visada be vargo jį surasi.
Tokia būsena rašantį žmogų ištinka neretai ir priežasčių jai yra daug. Tai nėra tinginystė ar nesugebėjimas rašyti (patikėkite, pats kūrėjas save plaka griežčiausiais žodžiais). Pas mane ponas Rašytojo Blokas svečiavosi keletą mėnesių. O dabar, regis, (beldžiu į ąžuolinį stalviršį tris kartus) ponas susikrovė lagaminą ir išvyko kamuoti ką nors kitą. Valio! Šiomis dienomis žodžiai liejasi, srovena, tyška ir rašymo procesas man vėl teikia begalinį malonumą.
Galiu pasidalinti, kas padėjo susitvarkyti su bloku. Jau minėjau, kad jaučiau perdegimą, ne nuo rašymo, o nuo intensyvaus gyvenimo tempo. Pastebėjau, kad galiu rašyti rytinius meditacinius tekstus, eilėraščius, net naujas istorijas pačiai sau, tačiau niekaip negaliu rašyti nei Aivi, nei Gundės, mano dviejų artimiausiam metui suplanuotų romanų. Abi istorijos man labai patinka ir uždega, jos įdomios ir intriguojančios (kalbu apie jų rašymą😊), tačiau rašyti niekaip negalėjau. Vieno rytinio meditacinio seanso rašymo metu supratau, kad negaliu imtis romanų, nes jie yra labai dideli projektai. Kai rašai aštuntąjį romaną, puikiai žinai, kiek darbo laukia. Ir kad pirmasis juodraštis, kuris anksčiau atrodydavo pagrindinis darbas, yra tik viso proceso pradžia. Todėl mano perdegusi nervų sistema kaip įmanydama vengė imtis tokio didelio įsipareigojimo.
Tačiau smagiausias dalykas tas, kad kai tik supratau tikrąją priežastį, tapo visiškai aišku, ką daryti. Dabar susitelkiu tik į tos dienos užduotį, nesukdama galvos dėl antro ar trečio rankraščių, dėl redagavimo ar leidybos, ir jau tuo labiau, dėl skaitytojų reakcijos. Skamba juokingai, tačiau būtent skaitytojų komentarų baimė yra viena iš galimų rašytojo bloko priežasčių. Todėl mano patarimas visiems, vargstantiems su rašytojo bloku – visų pirma reikia išsiaiškinti tikrąją priežastį, kas sukėlė tą būseną. Tada sprendimas ateis savaime. Kaip pasakoje, kai pašauki kokį demoną tikruoju vardu, jis netenka galios arba privalo daryti tai, ką jam įsakai. Pasakose užkoduota išmintis manęs nesiliauja stebinusi.