Pirmosios knygos rašymas ir leidimas nustebino daug kuo. Apie rašymą šiek tiek kalbėjau, tačiau leidyba turėjo ne mažiau staigmenų. Viena iš jų – nesitikėjau, kad viskas eisis taip lengvai, kad patvirtinimą dėl leidimo gausiu jau nuo pusės knygos. Su kitomis knygos buvo visko, bet tada sunkumai jau manęs taip negąsdino. Jei būčiau gavusi neigiamą atsakymą ar kelis su pirmąja knyga, vargu ar būčiau pasiryžus šiuo keliu eiti toliau. Todėl ir galvoju, kad tai buvo savotiškas ženklas, paskatinimas iš aukščiau. Esu tikra, kad rašymas yra mano veikla. Tai nereiškia, kad jei rašytojas gauna neigiamą atsakymą iš leidyklos, jog tai ne jo kelias, ne jo sritis. Kiti galbūt yra ne taip lengvai išgąsdinami.
Kitas dalykas, kurio nesitikėjau, kad leidyba sukels tiek daug emocijų. Jos prasideda anksti ir yra labai aštrios, ypač su pirmąja knyga. Su baime paspaudi mygtuką „siųsti“ elektroniniame laiške su rankraščiu į leidyklą. Su nerimu lauki atsakymo. Laukimas tęsiasi be galo ilgai (net jei tai vos kelios dienos). Gauni teigiamą atsakymą ir šokinėji iš laimės. Gauni neigiamą ir įkrenti į nevilties duobę. Jei atsakymas palankus, prasideda leidyba. Viskas trunka be galo, neįmanomai, neištveriamai ilgai. Nes nėra nekantresnio padaro Žemėje, kaip savo pirmosios knygos laukiantis autorius. Jeigu dar supratimo apie leidybą mažai, tai nė nesuvoki, kodėl viskas tiek ilgai užtrunka. Juk parašyti knygą sunku! O išleisti – vienas du ir yra, tiesa? Netiesa 😊 Tada dar nesupratau, kad knygą leidžia daug žmonių, visa komanda – projekto vadovai, turinio redaktoriai, kalbos redaktoriai, maketuotojai, dizaineriai, korektoriai, vėliau spaustuvininkai. Kartu su autoriumi visi jie turi surasti bendrą viziją, kaip atrodys būsimas bestseleris😊
Dirbant su leidykla, autoriaus žodis ne visada paskutinis. Kaip ir visame kame, galutinį sprendimą priima tas, kas už viską sumoka pinigus. Pradedantį autorių tai gali varyti į neviltį. Pradedančio autoriaus reikalavimai neatsižvelgiant į knygų rinką gali varyti į neviltį visą komandą. Juk sakiau – emocijų daug.
Euforija (retesniais atvejais kartus nusivylimas) ištinka gavus knygos viršelį, paėmus savo knygą į rankas, pamačius savo knygą knygynų lentynose, gavus pirmuosius skaitytojų komentarus. Gražūs atsiliepimai širdį aplieja medumi. Blogi vėl skandina į nevilties ir savikritikos duobę. Paskaičius blogą ar tiesiog kritiškesnį atsiliepimą praeina noras rašyti.
Problema su komentarais yra ta, kad geriems ir blogiems autorius skiria nevienodai dėmesio. Žmogus yra socialinė būtybė, tam, kad išgyventume, mums reikia kitų žmonių, komandos, bendruomenės. Todėl mes turime pritapti, bet kokia kaina išvengti atstūmimo, tai, mūsų instinktų lygmenyje, yra gyvybės ir mirties reikalas. Tam tikra prasme, blogas komentaras rodo nepritapimą prie grupės, atstūmimą, išvijimą iš genties, reiškiasi, mūsų pasąmonė jį priima kaip pavojingą gyvybei. Todėl skiria jam visą dėmesį. Tuo tarpu gražus atsiliepimas rodo, kad viskas gerai, todėl juo pasigėrime, tačiau tiek daug dėmesio jam neskiriame. Blogas komentaras – tai nuodinga gyvatė žolėje, skorpionas ant takelio, urzgiantis šuo be šeimininko. Geras komentaras yra povas su išskleista uodega, pūkuotas triušiukas, vaivorykštė po lietaus.
Yra ne vienas atvejis, kai autorius, išleidęs pirmą knygą ir gavęs kelis prastus atsiliepimus, nutaria, kad daugiau į tą pievą su nuodingomis gyvatėmis jis kojos nekels. Viena užsienio autorių grupė yra susitarusi taip, kad savo knygų komentarų jie neskaito. Skaito kolegoms autoriams skirtus komentarus. Tuomet perduoda vieni kitiems esminius dalykus ir nereaguoja taip asmeniškai. Nes komentarai tikrai labai stipriai paveikia kūrybą. Netgi tie gerieji. Lojaliems skaitytojams norisi įtikti, patikti, pasiūlyti tai, ką jie mėgsta. Ir visai nejučia pradedi adaptuoti savo kūrinius. O adaptuotų versijų skaityti nenori niekas.
Ir dar viena postleidybinė staigmena – autografai. Raitant pirmuosius drebėjo rankos. Neslėpsiu, kartais išeidavau į kitą patalpą su knyga, kad galėčiau ramiai pakvėpavusi ir pasirepetavusi parašyti autografą. Laimei, pirmieji pirkėjai buvo artimiausi žmonės arba elektroninės parduotuvės klientai, kurie nematydavo, kad autografas pradžiai pasibandomas ant atskiro lapelio arba knyga su klaida autografe keliauja į asmeninę biblioteką.
