Klaviatūros tarškėjimas teikė pasitenkinimą. Tai buvo vienintelis garsas, kuris jai rūpėjo, vienintelis, kuris ramino. Svarbiausia, kad jis nelėtėtų, kad nesustotų nė minutėlei. Istorija liejosi laisvai, jai nerūpėjo, gera ji ar ne. Tai melas. Liūnė žinojo, kad ši bus tikrai gera. Jautėsi užsidegusi. Šiandien jau parašė tris skyrius, būtų gerai dar bent du tūkstančius žodžių. Tada galės pasidaryti puodelį kavos ir imtis jau parašytos knygos, kurią reikėjo redaguoti. Vėliau bus galima atsakyti į elektroninius laiškus ir pasirodyti socialinėse medijose.
Įdomu, kiek dabar valandų? Diena ar naktis?
Ši mintis nesustabdė pirštų ir besiliejančio žodžių srauto. Buvo taip įpratusi nuolatos rašyti, kad žodžiai tvarkingai sušokdavo į sakinius, į pastraipas ir skyrius. Kairiau jos rašomo stalo ant sienos kabojo magnetinė lenta, ant kurios lipniuose lapeliuose buvo surašytas knygų serijos planas, prie kurio puikiai padirbėjo prieš imdamasi šio romano. Tiksliai žinojo, kas kuriame skyriuje įvyks, laikėsi teksto struktūros rekomendacijų pagal “išgelbėk katę” metodą. Šalia buvo kitas planas, rodantis, kaip ši knyga įsilieja į penkių knygų seriją apie keturių brolių ir sesers (kiekvienam skirta atskira knyga, suprantama) meilės reikalus viename mažame Anglijos miestelyje. Kai rašai knygų serijas, privalai turėti planą.
Įkyrus garsas, išplėšęs iš romantikos kupino išgalvoto pasaulio, nederėjo nei prie rašomos istorijos, nei prie dienotvarkės planų. Durų skambutis? Ar dar ne per anksti užsukti pas ką nors į namus? Kas galėtų sugalvoti skambinti tiesiai į duris? Tikrai niekas, kas ją pažįsta. O nepažįstamiems neverta atitaryti. Jie tuoj nueis.
Skambutis nerimo, Liūnė atsiduso. Pirštai sulėtėjo, užbaigė sakinį ir padėjo tašką. Po galais. Jau sunerimusi paėmė telefoną. Ten buvo keli praleisti skambučiai, kelios dešimtys žinučių ir elektroninių laiškų. Po galais, juk tikrina juos kasdien. O gal ne? Kuri šiandien diena?
Kambary degė šviesa, tačiau jos nereikėjo, ankstyvo rudens saulė švietė pro namo langus. Pradėjusi rašyti dar prieš aušrą įsijungė šviesą, o paskui pamiršo išjungti. Ji vėl pažiūrėjo į telefoną. Pusė dvylikos. Štai kodėl jaučiasi alkana.
Nušlepsėjusi prie durų pasikuitė su į spyną įkištu raktu ir šiek tiek jas pravėrė.
Vyras. Jo ilgas kojas dengė juodi džinsai, prasegta odinė striukė išryškino plačius pečius, ant juodų marškinėlių puikavosi logotipas su senomis knygomis. Smakrą ir žandikaulį dengė kelių dienų šeriukai, veidas būtų buvęs vyriškai gražus net be neįtikėtinai ryškių mėlynų akių. Atrodė truputį virš trisdešimties. Ją nustebino ant plačių pečių krintantys banguoti plaukai, dalis jų buvo suimti į vyrišką kuodą.
Liūnė spoksojo į vyrą laukdama, kol jis pasakys, kokio velnio jam reikia taip labai, kad sutrukdė jos rašymo srautą. Klaviatūra tyli, tačiau nustatyti terminai nepalauks.
Netikėtas lankytojas bent jau įspūdingai gražus, šmėstelėjo blanki mintis. Buvo tikra, kad panašų vyrą yra aprašiusi vienoje iš savo knygų. Kaip įdomu! Ji mėgino prisiminti, kuri tai knyga? Liūnė su nauju susidomėjimu pradėjo jį nužiūrinėti.
O taip, tas kampuotas žandikaulis, tvirtas kaklas su išreikštu Adomo obuoliu. Liūnė įsmeigė akis tiesiai priešais save. Pažastis. O dievai! Jis tikriausiai beveik dviejų metrų! Figūra raumeninga, tačiau ne kultūristo, veikiau krepšininko raumenimis, jis gana lieknas ir stovėsena turi tam tikro grakštumo. Plati krūtinė gražiai siaurėja keliaujant žvilgsniu žemyn. Kelnių juosmenį dengė marškinėliai. Dar žemiau. Kaip reikėtų aprašyti tą vietą? Kauburys? Nee, tai jau nuvalkiotas žo…
Vyras atsikrenkštė. Jos akys skubiai pakilo aukštyn, skruostai raustelėjo. Po galais! Vėl tai padarė, užsimiršo ir įsispoksojo į nepažįstamą žmogų, lyg būtų dailininkė, o jis nuogas modelis. Jis tikrai galėtų būti nuogas modelis.
Vyras taip pat spoksojo, akivaizdžiai apstulbęs ir Liūnė tik dabar susigriebė, kad jam atsivėręs vaizdas toli gražu nėra toks malonus, kaip jai.
Ji panaši į benamę. Apsirengusi išblukusią, ištampytą ir nuskalbtą žalsvą medvilninę pižamą, kuri labiau tiktų kaip skuduras plauti grindims, tačiau buvo nežmoniškai patogi. Liūnė su ja geriau miegodavo ir geriau rašydavo. Pasitaikydavo dienų, pereinančių į naktis ir vėl į dienas, kai Liūnė jos taip ir nenusivilkdavo. Ji galėtų prisipažinti, kad tomis dienomis ir į dušą nenueidavo. Tokią antisanitarinę prabangą turi tik tie, kurie gyvena vieni ir dirba namuose.
Jos ilgi šviesūs plaukai netvarkingai surišti į uodegą. Ilgi todėl, kad niekaip nėra laiko pasikirpti (galiukus tikrai jau reikėtų patrumpinti) ir veikiausiai neplauti jau… keturias, ne, greičiau penkias dienas.
Bent jau veidas švariai nupraustas. Kadangi makiažo priemonių nenaudojo jau kurį laiką, neabejojo, kad veidas švarus, ant nosies pūpso akiniai juodais Prada rėmeliais.
– Liune.. Karaliutei? – galiausiai atgavo žadą svečias, ištardamas jos vardą smarkiai abejojančiu balsu su vos suprantamu akcentu.
Liūnei prireikė kelių akimirkų, kad suprastų, ką jis pasakė.
– Yes?
– Aš esu Rory Wallace iš Edinburgo Mystic Circles leidyklos. Mes susirašinėjome elektroniniais laiškais, – angliškus žodžius svečias tarė su ryškiu akcentu. Škotas.
Mystic Circles pavadinimas jau pažadino Liūnę iš sąstingio.
– Taip, žinoma! – ji sutrikusi žiūrėjo į Rory Wallace. Ar jis tikrai Rory Wallace? Tai reikštų, kad prieš ją stypso vienos didžiausių Škotijos leidyklų savininkas. Čia, ant jos sumauto slenksčio. Lietuvoje. Gilužių kaime, po galais. Štai kur matytas logotipas su knygomis, išrikiuotomis ratu lyg senoviniai mistiniai akmenys.
– Ar jūs tikrai Liūnė Karaliūtė? Meadow Queen? – Tai buvo jos angliškas rašytojos slapyvardis. Pono Wallace išraiška rodė, kad šiuo metu ji tikrai nepanaši karalienę, nei pelkių ar pievų , ar, juo labiau, rašymo.
– Taip, – ji pasikasė viršugalvį. – Nuo emailo iki atėjimo į svečius gana didelis šuolis, nemanote? Ar nepagalvojote, na nežinau, paskambinti?
– Jūs neatsakėte į paskutinius laiškus. Žinutes. Ir skambučius.
– Aš maniau, jau dėl visko susitarėme. Sėdau rašyti naujos knygos ir nuo visko atsijungiau.
Rory Wallace atsiduso.
– Mes nepasirašėme galutinio susitarimo. Man iškilo kai kurių abejonių.
– Abejonių? – Liūnė nemaloniai nutirpo. Iki šiol ji užsiėmė savilaida ir jai gerai sekėsi. Geriau nei gerai. Jos knygos anglų kalba buvo platinamos visame pasaulyje, kelios buvo išversto į ispanų, prancūzų, vokiečių ir kinų kalbas. Liūnė visai patogiai gyveno iš savo rašymo. Tiesa, kol kas turtų nesusikrovė, nes marketingas reikalavo didelių investicijų. Kai didelė škotų leidykla Mystic Circles pasiūlė sandorį, kuris ją paverstų hibridine autore, užsiimančia tiek savilaida, tiek ir tradicine leidyba, jai atsiverė dar didesnės pespektyvos.
– Gal galiu užeiti? – Rory balsas išdavė irzulį. Liūnė susigriebė, kad vis dar kalbasi su leidyklos savinininku per pusiau pravertas duris. Tikrai ne pati geriausia aplinka darbo pokalbiui. Pasinėrimas į kūrybinį transą tik vienas jos elgesio pateisinimas. Ji uždaro būdo ir staigmenų nemėgsta. Net malonių. Jau geriau niekas niekada jai nesurengtų netikėto gimtadienio vakarėlio. Svetimo žmogaus atėjimas tiesiai į namus – ši staigmena patenka į prizinį baisumo trejetuką. Nepažįstamo itin patrauklaus vyro pasirodymas, kai ji pati apsileidusi nevala, juo labiau, kai tas patrauklus jaunas vyras dar ir jos būsimas (reikia tikėtis) verslo partneris – situacija prilygo netikėtom mėnesinėm dėvint aptemptas baltas kelnes. Jachtoje, atostogų pradžioje ir pamiršus pasiimti tamponų.
Ji gundėsi jį išvyti, paprašyti atidėti susitikimą, kol ji susitvarkys. Jis turėtų tai suprasti, versle nėra įprasta netikėtai išdygti ant kažkieno slenksčio. Tačiau jei jis atkakliai stengėsi susisiekti ir ji ignoravo visas žinutes, o dabar atėjęs pamatė tokį vaizdelį, didelė tikimybė, kad sės tiesiai į lėktuvą ir dums atgal į savo Škotiją. O ji praras dešimtmečio sandorį.
Todėl Liūnė plačiau pravėrė duris.
– Prašau, užeik. Tikiuosi, nesi vampyras, kuris tik ir laukia pakvietimo į naivių rašytojų namus? – pajuokavo, bet Rorio veidas liko neįskaitomas. Tiesa, gal vyrukas ir nežiūrėjo Vampyro dienoraščio. Ir neskaitė daugybės jos knygų apie vampyrus. Romantiškų, erotiškų knygų.
Roris įėjo ir apsidairė.
– Dėl to labiau nerimauti turėčiau aš, – sumurmėjo. – Tai tavo veidas baltas kaip popierius, atrodai, lyg seniai buvai išsiruošusi medžioti.
– Iš tiesų seniai, – Liūnė apsimestinai plėšriai nužvelgė svečio kaklą, lyžtelėjo savo iltinį dantį ir užtrenkė duris. – Ar norėtum kavos? Man reikia kelių minučių padoriau apsirengti.
– Mielai išgersiu puodelį kartu su tavimi, ačiū. Neskubėk, aš palauksiu.
– Jauskis kaip namie, – nerūpestingai mostelėjo Liūnė ranka apibrėždama virtuvę ir svetainę, o pati smuko į miegamąjį. Užtrenkė duris, atsirėmė nugara ir stipriai užsimerkusi iškvėpė. – Fuuck me.
Jai pasigirdo, kad už durų svečias pusbalsiu suburbėjo: “Įdomus pasiūlymas.”
Jis išgirdo! Liūnė taip staigiai delnu užsidengė sau burną, kad prasikirto lūpą į tą patį savo iltinį dantį. Sulaikė dar vieną keiksmą, tada kaip raketa šovė į dušą.
Po penkiolikos minučių įėjusi į svetainę nieko nerado.
Ji užtruko per ilgai. Jis jos nesulaukė.
Liūnės pečiai nusviro, per kūną antrą kartą šiandien perbėgo to nemalonaus virpulio banga. Staiga oda pašiurpo ir Liūnė patrynė nuogą ranką virš alkūnės. Skubėdama užsivilko kuklią mėlyną kokteilinę suknelę, kabojusią spintoje. Visa laimė suknelė buvo beveik nesusiglamžiusi, nes visi kiti drabužiai buvo sugrūsti spintoje kaip papuola.
Nejaugi vyrukas, kuris nepatingėjo atskristi iš Škotijos, nepalaukė penkiolikos minučių?
Staiga ji suprato, kodėl po kūną bėgioja šiurpuliukai. Terasos durys iš svetainės į vidinį kiemą buvo pravertos. Pamačiusi aukštą siluetą lauke lengviau atsiduso.
– Pagalvojau, kad pabėgai, – švelniai ištarė vilnoninėmis puskojinėmis apautomis kojomis įžengusi į terasą. Velnias, reikėjo apsiauti batelius. Dabar su elegantiška nėrinių suknele ir su storomis kojinėmis lyg valstietė. Taip, šiandien ji – įsikūnijęs dalykiškumas.
Škotas atsisuko ir Liūnė vos sulaikė atodūsį. Kaip priprasti prie tų bedugnių akių, ryškesnių už giedrą vasaros dangų?
Po galais, ji – romantinių istorijų rašytoja! Nejau gali išspausti tik tokį palyginimą? Kuris nė iš tolo nenusako, kokios beprotiškai prikaustančios ir šiek tiek bauginančios, nes atrodo netikros, jo akys. Gal jis dėvi spalvotus lęšius?
– Tu vėl tai darai.
– Ką darau? – ji nekaltai kilstelėjo antakius suprasdama, kad jos vaidyba lyg vaiko, kuris stovi šokoladu ištepliota burna ir karštai ginčija, kad skanėstą suvalgė katinas.
– Spoksai. Ar čia kultūrinis dalykas?
– Kiek žmonių į tave spoksojo Lietuvoje?
– Atvažiavau čia tiesiai iš oro uosto, – atsipalaidavęs jis susikišo rankas į džinsų kišenes. Tik dabar Liūnė pastebėjo, kad jo veidas pavargęs, po paakiais nežymūs juodi ratilai. Nuo to jis atrodė dar patrauklesnis. Roris šelmiškai šyptelėjo ir menkas lūpų judesiukas saldžiu spazmu atsiliepė jos pilve. – Kol kas niekas nespoksojo. Tik tu.
– Tai tikrai nėra kultūrinis dalykas. Spoksau, nes tu pirmas žmogus per pora savaičių. Tikriausiai, atpratau.
– Juokauji?
Liūnė išsišiepė. Roris išplėtė akis.
– Liaukis.
Liūnės veidas susmuko atgal į patogią surukusią būseną.
– Atvykai čia, kad pasikalbėtum apie kontraktą.
Tarp vyro antakių išryškėjo raukšlelė ir nemalonusis virpulys trečią kartą įsėlino į Liūnės pilvą. Šį kartą jis ten susisuko lizdą ir pasiliko.
– Gal iš pradžių išvirsiu kavos, – reikia atitolinti pokalbį, pergalvoti strategiją. Jei jis jau nutaręs nepasirašyti su ja sutarties, kokio galo čia atsibeldė? Nejau lengviau pasakyti nemalonias naujienas į akis? O gal dar yra vilties siūlelis, gal jis svarsto ir jos elgesys nulems galutinį rezultatą? – o gal viskio?
– Viskio? – jo antakiai šoktelėjo aukštyn. – Pirmadienį pusę dvylikos?
Velnias. Juk tikrai pirmadienis. Ji dirbtinai prunkštelėjo.
– Ar esi tikras, kad tu škotas?
– Gal aš tiesiog netikiu, kad turi gero viskio, – sumurmėjo jis.
Nieko nesakiusi iš terasos ji sugrįžo į svetainę. Atidarė sekcijoje baro skyrių, kur buvo sukrauta rinktinių gėrimų kolekcija. Nugara į terasos duris leido sau pavartyti akis. „Netikiu, kad turi gero viskio, bla bla bla“ nusimaivė tik mintyse. Jau įsitikino, kad svečias turi puikią klausą. Iš lentynos paėmė krištolines ieties galiuko formos taures, atsuko naują viskio butelį ir įpylė per pirštą. Išgirdusi, kaip jis įeina į svetainę, pagriebė negazuoto vandens butelį, uždarė baro duris, kad svečias nepamatytų viskio butelio etiketės. Įpylė vandens į stiklines ir padėjo jas ant žurnalinio staliuko. Tada padavė vieną taurelę su tamsaus gintaro spalvos gėrimu svečiui, pati paėmė kitą.
Roris atsargiai pauostė gėrimą ir jo veide atsirado nuoširdi nuostaba. Jis paragavo gurkšnelį.
– Parodyk butelį, – pareikalavo.
Ji atidarė barą ir padavė sunkų įmantrų butelį. Jis iš karto puolė apžiūrinėti, kaip kad ji apžiūrinėja retas knygas bibliotekose.
– Kaip? Iš kur? – Roris akivaizdžiai buvo šokiruotas. – Jį atkimšai dėl manęs? Nereikėjo.
– Tai dovana iš skaitytojų, – šyptelėjo Liūnė, patenkinta, kad jis sugebėjo įvertinti jos gestą. Atkimšdama kelių šimtų eurų vertės butelį norėjo parodyti, kad nėra vien tik apsileidusi ir nesigaudanti laike ir elektroniniame pašte rašytoja, kokią jis pamatė, kai ji atidarė duris.
Na gerai, ji iš tiesų yra tokia, tačiau kai kas taip aukštai vertina jos kūrybą, kad dovanoja rinktinius gėrimus. Ir kad jis taip pat turėtų žiūrėti į ją rimtai.
Jis nugėrė dar gurkšnelį ir padėjo taurelę ant staliuko. Veidas surimtėjo.
Ką gi, metas pakalbėti apie reikalus. Ji mostelėjo jam atsisėsti.
Jis įsitaisė ant sofos krašto, kad staliukas netrukdytų ilgoms kojoms, Liūnė klestelėjo ant fotelio. Paėmė savo taurelę, pauostė. Uch, dūmas. Nugėrė nedidelį gurkšniuką ir padėjo ant staliuko. Atsigėrė gurkšnį vandens. Nutaisė laukiančią, raginančią kalbėti veido išraišką.
Škotas palinko į priekį, alkūnėmis atsiremdamas į kelius. Jo lazerio ryškumo akys vėrė kiaurai.
– Reikalas tas, Liūne, kad man nepatinka, ką tu pastaruoju metu rašai.
Ir štai, ketvirtoji nemalonaus nutirpimo banga per visą kūną.
Atrodė, škotas pakišo ją po nesibaigiančiu kontrastiniu dušu – karštu dėl jo išvaizdos ir šaltu dėl žodžių. Todėl jai niekada nepatiko karšti vaikinai. Ne, tikrai. Jei reikėtų pasirinkti žavųjį princą ar Šreką, žaliasis laimėtų be kovos. Su Šreku ji jaustųsi saugi, lyg už galingos žalios gremėzdiškos sienos. Su Žaviuoju reikėtų stovėti priešais jį ir nuolat atmušinėti visas auksaplaukes princeses. Be to, žavieji paprastai būna narciziški šikniai.
Susikaupk, Liūne. Dabar kalbama ne apie tavo buvusiuosius, o apie tavo kūrybą ir tas vyras ką tik nuleido ją į kanalizaciją. Jei tai būtų šiaip vyrukas, ji nekreiptų dėmesio, šiaip ar taip jos knygos skirtos moterims. Tačiau jis – leidėjas, kuris anksčiau siūlė jai gerą sandorį, o dabar atsibeldė pas ją į namus vien tam, kad pasakytų, jog jam nepatinka jos knygos.
– Pastaruoju metu? – už šį dalykišką toną ji tikrai nusipelnė prizo. Kai tik jis išeis, skirs sau pusvalandį, pažadėjo sau. Užsidės veido kaukę, įsipils vyno ar kavos ir pasidovanos sau orgazmą. – Ką nori tuo pasakyti?
– Ankstesnės tavo knygos gyvos. Taip, ten meilės istorijos su monstrais, tačiau kiekvienas galėjo atpažinti save tam tikrose situacijose. Herojai juto tikrą vienatvę, išdavystes, seksas ėjo koja kojon su intymumu, tokiu, kokio ilgisi tiek moterys, tiek vyrai. Buvo didvyriškų poelgių, sudėtingų pasirinkimų, pavyzdžiui, ar pasielgti teisingai, bet tavo mylimas žmogus nukentės, ar pasielgti nemoraliai, tačiau išgelbėti mylimąjį ar mylimąją. Statymai visada dideli, pasekmės skaudžios. Tada gera pabaiga užtarnauta ir saldi.
– Tu tikrai skaitei mano knygas?
– Visas keturiasdešimt tris.
– Oho.
– Ar visada stebiesi, kai kas nors skaito tavo knygas?
– Ne, bet nemaniau, kad tokios knygos, monstrų meilės istorijos, patinka tavo tipo vyrams.
– Mano tipo?
– Verslininkams.
– Pirmą tavo knygą paėmiau iš smalsumo. Pažįstama mergina buvo labai ja susižavėjusi, nenustojo apie ją kalbėti. Stebėjau visą šurmulį dėl tavo kūrybos socialiniuose tinkluose. Aš juk leidėjas. Turiu jausti skaitytojų pulsą. Po pirmos knygos, kuri pasirodė visai nieko, paėmiau antrą. Dėl palyginimo. Tada trečią, nes ten buvo serija ir aš turėjau sužinoti visą monstrų agentūros likimą. Politika ir intrigos, karštos fantazijos. Kai kas tikrai atrodė absurdiška, bet aš jau negalėjau atsitraukti. Būtent tokių autorių ieškau savo leidyklai. Kurie skaitytojus užkabina, padaro priklausomais nuo savo istorijų.
– Tai kas negerai?
– Tavo paskutinės knygos. Atrodo, lyg tu turėtum trafaretą ir jį tik nuspalvintum kitom spalvom. Nėra siužeto, nėra aiškaus konflikto, nėra įtampos, personažiai plokšti, be vidinės gyvybės, charakterio arkų. Siužetas nuobodus. Ir aš nekalbu apie laimingą pabaigą. Jis visas nuspėjamas. Jokių malonių netikėtumų, naujesnio požiūrio.
– Oho. – Liūnė nurijo seiles. – Oho.
– Ar tu skaitai komentarus?
Ji papurtė galvą.
– Jie atima įkvėpimą.
– Tiesa, tačiau kartais turi išgirsti savo skaitytojus. Esu tikras, pardavimai tai irgi atspindi.
Atspindėjo. Jie nuolat krito, todėl Liūnė jautė įtampą ir norėjo prirašyti kuo daugiau naujų knygų. Jai nesisekė išleisti po knygą kas tris mėnesius, tačiau šiais metais ji norėjo pabandyti. Nes knygų rinka priminė jaguarų lenktynes. Ne, ne automobilių, tačiau pačių tikriausių plėšrūnų bėgimą džiunglėse siekiant išgyvenimo.
Pajuto, kaip pastarųjų metų įtampa susikaupia ir grasina išsiveržti pačiu bjauriausiu, neprofesionaliausiu būdu – ašaromis. Iki šiol ji stegėsi laikytis neigdama realybę, kaip žmogus, apsirengiantis puikų rūbą ant bjaurios žaizdos. Besistengiantis nepastebėti, kad kraujas ir pūliai geriasi į brangų šilką ir besistengiantis kuo plačiau šypsotis, tikėdamasis, kad spindulinga šypsena nukreips visų dėmesį. O šitas škotas išdygo iš niekur, kaip kipšas iš tabokinės, ir bedė pirštu tiesiai į skaudžiausią vietą. Nesistengė bent kiek sušvelninti savo žodžių. Tai net ne pirštas į žaizdą, tai rūgštyje pamirkytas durklas. Liūnė pašoko.
– Atsiprašau. Papjaustysiu sūrio prie gėrimo. Kaip neapgalvota iš mano pusės. Aš tuoj.
Ir nuskubėjo į virtuvę. Atsidariusi šaldytuvą ištraukė pirmą pasitaikiusį sūrį, nė nepažiūrėdama, koks jis. Jei aplink jį pelėsis, reiškia sūris pelėsinis, tiesa? Atidarė stalčių, triukšmingai pakuitusi išsitraukė lentelę, peilį. Peiliu pamėgino perpjauti vakuminį įpakavimą. Peilis prasprūdo ir dūrė jai į pirštą, pasirodė pirmas kraujo lašas. Ji numetė peilį ant stalo.
– Šūdas!
Šalia išdygęs Roris griebė jai rankos ir įsikišo jos kraujuojantį pirštą sau į burną. Ir sustingo išsiplėtusiomis akimis, lyg tik dabar supratęs, ką padarė. Kelias ilgas akimirkas jiedu spoksojo vienas į kitą, Liūnės pirštas škoto burnoje, jo ranka vis dar spaudė jos riešą ir nepaleido. Ar gali būti, kad jo akys pasidarė dar ryškesnės? Jis tikrai dėvi kontaktinius lęšius, o gal virtuvėje kitaip sklinda šviesa? Jo pilnos lūpos aplink jos pirštą sujudėjo.
Nenuleisdamas nuo jos akių Roris lyžtelėjo jos pirštą. ir dar kartą. Ji nežinojo, kaip reaguoti, mintys išlakstė iš galvos. Galiausiai ji atsargiai truktelėjo ranką. Roris ją paleido ne iš karto. Ji sugniaužė sužeistą ranką į kumštį ir prispaudė ją prie pilvo, pasibaisėjusi savo noru įsikišti tą patį pirštą į savo burną.
– Atsiprašau, – sumurmėjo Roris žemu balsu. – Sureagavau instinktyviai.
Jo lūpos vos matomu judesiu sujudėjo, lyg jis vis dar justų jos kraujo skonį… ir jam patiktų.
– Ar tu visada dedi į burną kitų žmonių sužeistas kūno dalis? – norėjo ištarti pašaipiai, tačiau žodžiai nuskambėjo prislėgtai nuo ankstesnių emocijų.
– Tik savo. Ir tik vaikystėje, – jo lūpų kamputis kilstelėjo aukštyn. – Tikriausiai įsijungė raumenų atmintis.
Jo akys nukrypo į sūrį, kurį ji vis dar laikė rankoje.
– Galbūt apsieikime be sūrio.
Ji pasižiūrėjo į paminėtą maisto produktą. Taip, ant šios rūšies pelėsio neturėtų būti. Tačiau viename kampe buvo. Liūnė atidarė spintelę po plautuve ir šveitė sūrį į šiūkšlinę. Rūšinio viskio padarytas įspūdis išblėso. Atrodė, jos namuose tik alkoholinių gėrimų baras atrodė tvarkingai.
Neatrodė, kad jie gali susitarti dėl ko nors vertingo.
– Kodėl atvažiavai? – Ji nuoširdžiai nesuprato. Leidėjas, kuris sako, kad net dešimt jos paskutinių knygų prastos ir atvyksta pasiūlyti kontraktą net į kitą šalį?
– Tu parašei trisdešimt puikių romanų. Tai rimtas skaičius. Atvažiavau pažiūrėti, ar galima dabartinę situaciją ištaisyti.
Ji žiūrėjo į jį, nenorėdama pasakyti garsiai, ką galvoja. Jis kažką slepia. Pasaulyje šimtai, net tūkstančiai, sėkmingų autorių, kurios nesumovė net dešimt paskutinių knygų. Aišku, kad ji papuolė į kūrybinę duobę. Pati tai žinojo. Anksčiau komentarus skaitė. Jos ištikimiausi fanai atleido už kelias drungnas istorijas laukdami, kol ji atsigaus. Tada pradėjo pykti ir Liūnė nustojo skaityti komentarus ir žiūrėti piktus vaizdelius socialiniuose tinkluose, jausdama, kad po kiekvieno jų kūrybinio įkvėpimo lieka vis mažiau. Atsiribojo nuo visų, norėdama susigrąžinti rašymo ugnelę. Tačiau kuo toliau, tuo prasčiau sekėsi. Ji pabandė padaryti pertrauką. Dviejų savaičių, per kurias vos neišėjo iš proto. Niekas nepadėjo.
Liūnė nusisuko, spoksodama pro virtuvės langą. Ieškojo sprendimo, žodžių, kurie galėtų garantuoti jai sandorį su Magic Circles leidykla.
Tuščia.
Ji trūkčiojamai įkvėpė, pečiai pakilo.
– Štai, išgerk, – atnešęs iš svetainės Roris padavė jai viskio taurelę. Ji kelias akimirkas žiūrėjo į gintaro spalvos gėrimą.
– Velniop viską, – burbtelėjo ir virpančia ranka užsivertė viskį. Škotas paėmė tuščią taurelę iš jos rankos ir padėjo ant virtuvės stalo.
– Buvau per žiaurus anksčiau, atsiprašau. Tu tikrai talentinga. Aš skaičiau tavo DARK demons seriją ir ji mane užkabino, kaip ir tūkstančius kitų skaitytojų. Tu nutraukei tą seriją ir pradėjai rašyti kitą – šiuolaikines mažo miestelio romantines istorijas. Atleisk už atvirumą, tačiau tau šis žanras ne itin sekasi. Palik jį ramybėje ir grįžk prie demonų karalystės. Mums reikia atsakymų. Ir kai tą seriją aš išleisiu savo leidykloje, reklaminiai plakatai kabės visoje Škotijoje. Bet tam man reikia naujos DARK demons serijos knygos.
Ji atsisuko į svečią.
– Aš negaliu toliau rašyti tos serijos.
Rorio išraiška pasikeitė. Liūnės kūnas pašiurpo. Jis atrodė grėsmingai, lyg koks mafijos bosas, kuriam ką tik buvo pateiktas netenkinantis atsakymas.
– Kodėl?
Jis žengė dar arčiau ir Liūnė turėjo užversti galvą, kad matytų jo veidą. Ar tai sąmoningas bauginimas? Gal jis joks leidyklos savininkas, o kažkoks išprotėjęs skaitytojas? Kodėl jai atrodo, kad jis vos tvardosi, kad nesuleistų į ją dantų?
– Aš bandžiau rašyti toliau DARK seriją, – jos balse skambėjo neviltis. – Tris skirtingas knygas. Nieko neišėjo. Ta serija užstrigo, nieko negaliu padaryti.
– Ar žinai, kodėl užstrigo?
Galbūt.
– Ne. Tiesiog nesirašo.
Jis primerkė akis, lyg būtų išgirdęs ir pirmąjį atsakymą.
– Ar galiu užduoti klausimą?
– Kodėl man atrodo, kad vis tiek jį užduosi, kad ir ką atsakyčiau?
– Tikriausiai, – lengvai sutiko jis. – Ar pastaruoju metu neįvyko ko nors keisto? O gal ištiko nesėkmė asmeniniame gyvenime?
– Neprivalau į tai atsakyti, – pasišiaušė ji. Ji pažįsta šį vyruką vos pusvalandį, o jis užduoda tokius asmeniškus klausimus?
Jis linktelėjo, lyg jos pyktis jau būtų atsakymas.
– Pavakarieniaukim šiandien.
– Ar tu kvieti mane į pasimatymą? – jos tonas buvo pašaipus. – Suorganizuosi man romantišką vakarą, kad grįžtų ugnelė ir tu sužinotum, ar Keiras išgelbės Airisę? Ar tikrai esi leidyklos atstovas?
– Aš tikrai esu Magic Circles savininkas. Vakarienės metu aptartume, ko reikia, kad grįžtų įkvėpimas. DARK serijoje matau didelį finansinį potencialą, dabar tokios istorijos kaip tik ant bangos. Skaitytojai ryja jas vieną po kitos. O man tik reikia garantijų, kad tu užbaigsi šią seriją.
– Negaliu suteikti jokių garantijų. Ir negaliu eiti vakarienės. Atleisk. Turiu rašyti. Gal tos serijos ir neužbaigsiu, tačiau ir tas prėskas mano knygas vis dar perka. O man reikia pragyventi.
Rory palinko arčiau ir Liūnės nosį sukuteno vyriškų kvepalų dvelksmas. Šiltas kvapas, koks būna kvepalams susiliejus su švaraus kūno kvapu. Vaiskiai mėlynos akys, atrodė, dar labiau paryškėjo, kai jis įdėmiai žiūrėjo į jos akis, o paskui sklandžiai žvilgsniu nuslydo iki jos lūpų.
Didžioji deive, šito vyruko feromonai tikriausiai užregistruoti kaip ginklas.
– Turiu tau pasiūlymą, kuris, galbūt, sugrąžins rašymo įkvėpimą.
– Kokį? – dusliu balsu ištarė Liūnė. Būtų sau įspyrusi basa koja į blauzdą, tačiau taip tik dar labiau apsijuoktų.
– Aptarkime tai per vakarienę.
– Tai manipuliacija!
– Tai verslo susitikimas. Jei pavyks susitarti, naudos turėsim abu. Atsiųsiu tau susitikimo detales.
Po kelių akimirkų jos namuose nebebuvo grėsmingo škoto ir ji, stovėdama viduryje savo virtuvės ir žiūrėdama į vieną tuščią viskio taurelę, rimtai svarstė, ar visas susitikimas jai nepasivaideno.
Tą dieną jos pirštai daugiau nelakstė klavišais ir maloni tarškėjimo muzika nedžiugino ausų. Mėlynakiui leidyklos savininkui galiausiai išėjus įsikurti viešbutyje (ar bent jau taip jis sakė), Liūnė sėdo prie kompiuterio pasirengusi rašyti iki susitikimo, kuriam nenoriai ištarė taip. Nelemtas škotas tikrai pavojingas – šypsojosi nuodėminga, kelnaites drėkinančia šypsena, o paskui smogė žiauriais žodžiais sudirbdamas jos kūrybą.
Bjauriausia tai, kad jis visiškai teisus.
Ji piktai šypsojosi kompiuterio ekranui (nors ir žinojo, kad atrodo visiška pakvaišėlė), nusiteikusi pasinaudoti Rorio išvaizda ir parašyti kelias karštas scenas, tačiau įvyko priešingai. Vos pirštai išsitiesdavo link klaviatūros, mintyse suskambėdavo „Dialogai lėkšti, veikėjai plokšti, siužetas nuspėjamas. Ir aš nekalbu apie laimingą pabaigą. Jis visas nuspėjamas. Jokių malonių netikėtumų, naujesnio požiūrio.“
Dukart nelemtas škotas. Ji sunkiai dirbo, kad išlaikytų tempą, kuris leidybos pasaulyje yra tiesiog žvėriškas. Leisti naujus romanus kas trys mėnesiai, vieną geresnį už kitą, nesikartoti ir vis naujai stebinti ir džiuginti, nėra lengva. Tai, kad tokius žodžius ištarė stulbinančios išvaizdos vyras, buvo dar didesnis smūgis. Per pusvalandį trukusį apsilankymą Roris sumaišė ją su žemėm kaip rašytoją ir sudavė smūgį kaip moteriai, užtikęs taip prastai atrodančią.
Karštoji scena nesirašė. Nei liūdna išsiskyrimo, nei juokingas prasivardžiavimas tarp brolių. Griebdamasi šiaudo Liūnė susirado internete seksualaus gaisrininko nuotrauką ir pradėjo aprašinėti aprangą.
Atrodė, kad tinkami žodžiai pasislėpė didžiojo lietuvių kalbos žodyno brūzgynuose, o tie, kuriuos ji lyg kiškius traukė už ausų ir tupdė baltame ekrane, buvo nei šiokie, nei tokie. Jie tiesiog iš jos šaipėsi.
O juk prieš Roriui ateinant ji puikiai rašė.
Ieškodama dingusios ugnies perskaitė paskutinį parašytą puslapį. Ilgai į jį spoksojo, kovodama su noru ištrinti visą iki šiol parašytą rankraštį. Pagal planą, tai jau du trečdaliai naujos knygos.
Itin prastos knygos.
Ji užsimerkė ir virpančia ranka uždarė nešiojamą kompiuterį.
Ji netikėjo stebuklais. Tačiau didelės leidyklos savininko išdygimą ant slenksčio tikrai galima laikyti stebuklu. Liūnė neturi prabangos svarstyti ar stebuklas tebuvo sutapimas, fantazija ar desperatiškas noras.
Rorio pasirodymas yra pats tikriausias ženklas, kad jos karjera priėjo gyvenk arba mirk tašką.
Tik šį vakarą padarys išimtį ir patikės. Jei vakarienė nenusiseks, sugrįžusi ji ištrins pastarąją knygų seriją ir pradės ieškoti kito darbo.
Liūnė pradėjo ruoštis susitikimui. Į savo išvaizdą sudėjo visą moterišką savimeilę. Net neprisiminė, kada paskutinį kartą gulėjo vonioje su veido kauke, tepė kūną brangiu, kažkieno Kalėdų proga padovanotu pieneliu. Lepino plaukus kondicionieriumi, kruopščiai pasidažė ir apsirengė seksualiausią turimą suknelę. Jai nerūpėjo, net jeigu jis pakvies į arčiausiai jo viešbučio esantį alubarį. Roris pažadėjo atsiųsti susitikimo vietos adresą kiek vėliau, kai jau turės progos susipažinti su Vilniumi ir jo teikiamomis galimybėmis. Kitaip tariant, vyrukas pasiklaus google, o gal chatGPT arba senoviškai, viešbučio konsjeržo patarimo. Žinoma, ji galėtų pati pasiūlyti gerą restoraną, juk yra vietinė. Tačiau pirma, norėjo pažiūrėti, kokį stilių jis pats išrinks, antra, nejautė didelio noro jam padėti.
Skimbtelėjo telefonas. Dar kartą. Ir dar.
Škotas.
Jis atsiuntė elektroninį laišką ir žinutes į jos instagramo ir feisbuko paskyras. Visur tas pats oficialus turinys: A) padėka už pažintį ir viskį; B) atsiprašymas už netikėtą užklupimą; C) restorano pavadinimas ir valanda, kuriai rezervuotas staliukas. Restoranas prancūziškos virtuvės, brangus ir įrengtas šarmingame senamiesčio pastate, išlaikant kelių šimtų metų pastato aurą. D) išreikštas lūkestis ją vėl pamatyti.
Puikiai padirbėta, ponas didelės leidyklos savininke su nenatūraliai ryškiomis mėlynomis akimis. Gal jis vis tik nešioja spalvotus kontaktinius lęšius?
Galbūt ragaujant desertą jo apie tai paklaus.
Smilgtelėjo sąžinės balselis, kad ne tik nedavė savo telefono numerio, bet ir nepasakė, kaip su ja patogiausia susisiekti. Staiga vėl pabudo noras rašyti. Į elektroninį laišką parašė įmantrią padėką už suteiktą garbę netikėtai susipažinti gyvai. Instagramo žinute atsiprašė už savo išvaizdą, bei, labai išsamiai už tai, kad jam nepatiko net dešimt jos knygų. Į feisbuko messengerį parašė, kad pasirodys nurodytu laiku jo išrinktame restorane.
Ar jos elgesys buvo vaikiškas kerštas už kritiką? Žinoma, tačiau ji pasijuto geriau išliejusi emocijas.
Stebuklai ar ne, sandorio jau nesitikėjo. Ji nemelavo, niekaip negalės išpildyti jo sąlygų kontraktui. DARK demons serijoje daugiau neparašys nė vieno žodžio.
Kai baigė rašyti atsakymus Roriui, jau buvo laikas kviestis taksi.
1 komentaras. Leave new
Įtraukė…., laukiu tęsinio…,darosi karšta…