Šiandien vėl nesirašo. Nuo pat rytinio teksto. Kartais tokiais atvejais norisi sakyti, kad nieko tokio, kita diena bus geresnė. Tačiau taip neveikia. Taip galvodama nerašiau apie penkiolika metų.
Kai nelieka laiko ilgesniems tekstams, visada gelbsti eilėraščiai. Buvo laikas, kai eiliuodama norėjau nutapyti vaizdelius. O gal padaryti kažką panašaus į meninę fotografiją. Iš tiesų visas menas yra pažiūrėjimas į realybę kitu kampu. Į tą patį vaizdą iš kito šono, kito matymo lauko.
Kai mano vidurinysis sūnus buvo kokių ketverių ar penkerių, labai mėgo fotografuoti. Užsikabindavo fotoaparatą ant kaklo arba pasiimdavo telefoną ir fotografuodavo kaip jam atrodė. Tose nuotraukose mes pamatėm save ir pasaulį penkerių metų vaiko akimis, iš jo žiūrėjimo kampo, iš jo ūgio. Sūnus visada išsiskyrė savo savitu požiūriu į pasaulį, vertindama jo rašinius ne viena mokytoja kilnojo antakius iš nuostabos. Nes jie kitokie. Jis baigė dailės mokyklą, šiuo metu laiko abitūros egzaminus. Raginu jį rinktis menininko kelią (nors ir žinau, kad jis sunkus, tačiau jis turi tam gabumų), bet sūnus labiau linksta į politiką, istoriją ar ekonomiką. Žinote tuos atvejus, kai vaikai nori tapti menininkais, o tėvai jiems liepia rinktis rimtas studijas? Nežinau, ar daug yra atvejų, kai įvyksta atvirkštinis variantas, kaip mano atveju. Bet kuriuo atveju, jis pasirinks tai, ką norės. O aš galiu būti tikra, jog neprojektuoju jam savo pačios neišsipildžiusių svajonių, nes savo svajones aš išpildžiau. Kita vertus, tai taip pat gali būti priežastimi, kodėl sūnus nenori menininko kelio. Kai kažkuo panašiu užsiima tavo tėvai, nustoji tuos dalykus romantizuoti, nes matai jų kasdienybę, praktines puses.
Rašymas yra amatas. Kiekvienas gali juo užsiimti, pasipraktikavę ir truputį pasimokinę gali tapti neblogais specialistais. Žinoma, yra tokių, kurie turi tam šiek tiek daugiau prigimtinių sugebėjimų ar talento. Jei tokie pasipraktikuoja ir pasimoko, pradeda kurti meną. Tai niekuo nesiskiria nuo kitų sričių. Gal tik rašymas atrodo labiau prieinamas kiekvienas. Visi gali surasti popieriaus ir rašiklį. Visi turi kompiuterius.
Ar būtina studijuoti grožinių tekstų rašymą ar kalbas, kad gerai rašytum? Tikrai ne. Tačiau žinoti pagrindinius principus, net jei po to juos visus sulaužysi, yra naudinga. Prieš laužant taisykles, reikia žinoti, kokios jos yra. Aš studijavau lietuvių ir anglų kalbas, dvidešimt metų dirbau gimnazijos mokytoja. Dėjau tikrai daug pastangų, kad užsitikrinčiau karjerą mokykloje. Gyniausi kvalifikacinius laipsnius, dalyvavau visur, kur įmanoma, pati vedžiau renginius, rodomąsias pamokas, seminarus, stačiau spektaklius. Kai nutariau, kad nutrauksiu mokytojavimą, apėmė sudėtingi jausmai. Dvidešimt metų plėšiausi vienoje srityje ir kai pasiekiau savo tikslų ir galėjau ramiai gyventi ir dirbti, viską mečiau dėl veiklos, kurią turėjau pradėti nuo nulio ir kuri neturi jokių garantijų. Atrodė, kad daug metų lipau kopėčiomis, kurios buvo atremtos ne į tą sieną.
Tik po kurio laiko supratau, kad naujoje veikloje pradedu ne nuo nulio. Kad man reikia visų žinių, kiekvieno įgūdžio, kuriuos gavau studijuodama ir mokytojaudama. Reikia visko ir dar daug naujų dalykų. Supratau, kad lipau ne kopėčiomis, lipau į kalną. Kaip dažnai kalnuose pasitaiko, pasiekusi planuotą viršūnę pamačiau, kad kiek toliau yra kita, dar aukštesnė viršukalnė, kurią pasiekti galiu tiesiog eidama pirmyn.
Rašymas nuostabus tuo, kad čia tikrai reikia visų patirčių ir žinių, kelionių ir romantiškų nuotykių, įvairių profesijų išmanymo. Pradėdamas naują knygą turi atlikti didelį tyrimą, tačiau svarbiausia, kad tyrinėji tai, kas tau įdomu. Tai pats efektyviausias mokymasis visą gyvenimą. Dar vienas pliusas – kuo daraisi vyresnis, tuo daugiau turi gyvenimiškos patirties, tuo tavo rašymas tampa turtingesnis. Tuo pačiu, rašydamas vaikams, paaugliams, o gal meilės romanus išlaikai jaunatviškumą, žaismingumą, smalsumą.
Dabar jau pati galvoju, kodėl sakiau, kad nuo ryto nesirašo. Atrodo, pradėjusi tiesiog negaliu sustoti 😊
