Penktadienį dalyvavau Tarptautinės jogos dienos treniruotėje parke. Puikus saulėtas oras, susirinko nemažai žmonių. Ne visi jie praktikuoja jogą, kai kurie atėjo į atvirą treniruotę lauke pasižiūrėti, pasimatuoti, ar jiems tinka toks užsiėmimas. Aš pati jogos nepraktikuoju, lankau pilateso treniruotes, tačiau joga man patinka. Patinka jausti, kaip po kiekvienos treniruotės kūnas vis labiau išsitempia, tampa lankstesnis, minkštesnis, o protas ramesnis. Anksčiau joga buvo labai mistifikuojama. Sklido legendos apie patyrusius Indijos jogus, kurie su savo kūnu gali daryti stebuklus, o medituodami mato kitus pasaulius. Tačiau viskas kur kas paprasčiau. Tiksliau tie pirmieji žingsniai yra paprasti ir nuo kelių treniruočių levituoti tu nepradėsi. O garsioji mantra Aauummm nepadarys iš karto taip, kad imsi matyti auras, čakras ir patį dievą. Mane visada stebina, kaip žmonės (taip pat ir aš anksčiau) taip nori tų išorinių stebuklų ir taip vengia pažvelgti į savo vidų.
Visos veiklos, kuriomis užsiimu, man yra apie bendruomenę. Taip, aš sportuoju dėl savo sveikatos, tačiau mankštinimosi variantų yra šimtai. Aš renkuosi tuos, kuriuose renkasi širdžiai malonus kolektyvas. Valandos trukmės sportas lavina kūną, o dešimties minučių draugiškas pokalbis apie šį bei tą nuramina sielą. Galima būtų kalbėti ir apie hormonų pusiausvyrą, tiek sportas, tiek bendravimas gamina malonumo hormonus. Buvo atliktas didžiulis tyrimas, stebėjęs tiriamuosius beveik visą jų gyvenimą. Nustatyta, kad ilgaamžiškumui ir sveikatai didžiausią įtaką daro bendruomeniškumo jausmas. Žmogus yra genties dalis. Net labiausiai išreikšti introvertai.
Beje, paskutiniu metu galvoju, kad iš intravertiškumo keliauju į ambivertiškumą. Manęs jau nepila šaltas prakaitas nuo minties, kad teks stovėti prieš auditoriją, susipažinti su naujais žmonėmis. Net mano vaikas sako: „Mama, tu smoltolkini! (small talk – mandagus paplepėjimas apie nieką) Jokia tu ne intravertė!” Tai va, jaučiu, kad pakeičiau orientaciją ir esu labai moderni 😊
Net rašyme man svarbu turėti kolektyvą. Netgi nebūtina daryti bendrus projektus (kartas nuo karto tie bendri projektai tikrai didelis smagumas). Smagu žinoti, kad gali paskambinti, parašyti, susitikti, aptarti bendros veiklos niuansus. Rašymo gentis į krūvą susirenka kartą per metus, per Vilniaus knygų mugę. Tai, kad esam jau tikras kolektyvas, rodo ir tai, kad retkarčiais nutinka tam tikra trintis, moteriško kolektyvo atributai – pasakė, padarė, arba, dar blogiau, nepadarė. Tačiau nesam sukišti kasdien į vieną patalpą ir tokie momentai praeina be didesnių sprogimų.
O vakar dalyvavau Raganysčių festivalyje visai Baltarusijos sienos pašonėje už Medininkų. Vėjai švilpavo tikrai raganiški. Galvojau apie savo Airilę ir šypsojausi. Vakarykštė diena buvo taip pat apie bendruomenę. Žinoma, susirinko didelis būrys moterų. Labai gražu stebėti, kaip tokie moterų susibėgimai darosi vis dažnesni, įprastesni. Jie yra gyvybiškai būtini, norint turėti sveiką visuomenę. Nuo amžių pradžios genties moterys dalijosi viena su kita žiniomis apie moterišką kūną ir kaip geriau susitvarkyti su jo keliamais iššūkiais. Dalijosi maisto receptais, namų, vaikų priežiūros ypatumais, širdagraužiais ir džiaugsmais. Galų gale, būryje moterims visada saugiau. Nesvarbu, kokiu pretekstu moterų būrys susirenka – raganauti ar mokytis psichologijos, į knygų klubą ar megzti, bėgioti krosą ar į kūrybinio rašymo savaitgalį – tai yra tiesiog pasidalinimas moteriška energija, jėgų atgavimas.
Vakar diena sudėliojo atsakymus į kai kuriuos klausimus, kurie pastaruoju metu nedavė ramybės. Jei atvirai, važiavau tikėdamasi išgirsti vieną sakinį, kuris man svarbus. Nuvažiavusi atsipalaidavau, pamiršau klausimus. O tada pasipylė atsakymai. Labai tiesiogiai ir aiškiai. Žinote, kaip būna. Prašai, kad tau būtų pateiktas ženklas ir ne bet koks, o aiškus, kuris nekeltų abejonių. Tokiais atvejais kartais pamatau, kaip mano dvasinis vedlys užsimerkia ir trina kaktą, melsdamas Dievo kantrybės😊 Tipo, ar po tų dvidešimties ženklų, kuriuos padėjau tavo kelyje, tau dar neaišku?
Duosiu pavyzdį. Vakar viena mergina sako, jei iškrito korta, kuri rodo, kad santykiai pasibaigė ir jų nepataisysi, ar tai tikrai reiškia, kad jie pasibaigė? O gal dar ne? Vadovė švelniai sako: Jei tu jauti, kad tie santykiai pasibaigę, gal laikas juos paleisti? Su dėkingumu ir meile? Ir atverti kelius kitoms galimybėms? Merginos veidas rodė visišką pasipriešinimą. O gal dar galima nepaleisti? Pataisyti? Pakeisti? O gal?
Nesakau, kad reikia aklai sekti paskui tai, ką rodo kortos. Tačiau tikrai buvo panašu į ženklą nesilaikyti desperatiškai už dalykų, kurių jau gal nebėra. Širdyje ji pati žino, kad santykiai pasibaigę, tik nenori su tuo susitaikyti.
Todėl tie dvidešimt ženklų, kuriuos siunčia Visata, ne visada padeda. Jei mums nepatinka tai, ką jie rodo, mes nusisukam į kitą pusę. Apsimetam, kad nematėm, nepastebėjom, nesupratom. Nes mums patinka tik tie ženklai, kurie rodo tai, ką mes norime, kad rodytų. O tai, ko mes šią akimirką norim, nebūtinai yra geriausias mums variantas.
Vakar dienos ženklai man taip pat ne visi patiko, tačiau aš jau įpratau jiems nebesipriešinti, o atidžiai klausytis. Tada gyvenimo kelias tampa labai įdomus ir spalvingas. Toks, kuris nepalieka apgailestavimų.
