Atrodo, Rašytojo Blokas pralaimi

Taip kaip šiandien rašiau prieš gerą pusmetį. Smagiai, visa scenoje, negalvodama, sekdama veiksmą. Dingo visi „nelogiška“, „negražus sakinys“, „reikės daug taisyti“, „per daug veiksmo“ ir dar šimtai tarakoninių minčių. Visa tai nesvarbu. Kai vyksta veiksmas tavo galvoje, rankos jį tiesiog seka ir fiksuoja žodžiais kas vyksta – tai geriausias procesas. Šito nekritiško rašymo proceso jau buvau pasiilgus. Rašiau kompiuteriu, todėl žodžiai liejosi greičiau. Vadinasi, rašymą ranka pasiliksiu savo meditaciniam rytui.

Šiomis dienomis apskritai daug rašau. Savo rytines penkiolika minučių parkeriu. Būtinai juodu rašalu, būtent tuo, o ne kitu parkeriu. Žinau, kad šiomis dienomis teks keliauti į raštinės reikmenų parduotuvę papildyti juodų kapsulių atsargas ir dar būtų gerai įsigyti tokių pačių parkerių Faber Castell. Pajuntu pasitenkinimą, kai išrašau kapsulę, jaučiuosi nemažai parašiusi. Kita vertus, užplūsta nerimas, kad kapsulės pasibaigs man nespėjus jų prisipirkti. Tokie maži dalykai, o tiek emocijų. Pasitenkinimo ar nerimo jausmai šiuo atveju nedideli, tik vos banguoja, tačiau aš mokausi juos pastebėti. Stebėti savo jausmus, suprasti jų priežastis yra labai svarbu.

Lūžis svarbiausiuose mano gyvenimo santykiuose įvyko tada, kai išmokau pasakyti sau vienu sakiniu, kaip dabartiniu momentu jaučiuosi ir kodėl. Kodėl pikta ar suirzusi? Kas tai sukėlė? Gal trūko miego, gal kažkas kažką pasakė. Gal jaučiu įtampą dėl kokio nors būsimo įvykio ar planų. O gal kaip tik jaučiuosi pakiliai. Kas sukėlė tokią nuotaiką? Juk labai svarbu ištyrinėti tiek teigiamas, tiek neigiamas savo emocijas. Nėra blogų ar gerų jausmų, yra tik vibracijos. Visi jausmai turi teisę gyvuoti ir būti išreiškiami. Kai pati aiškiai suprasdavau, kaip ir kodėl jaučiuosi, galėdavau ir kitiems ramiai tai pasakyti. Tada visiems viskas pasidaro daug aiškiau, netgi galima aptarti tuos įvykius ir jausmus, nebelieka jokios pagundos išlieti savo irzulio ant pačių artimiausių. Kai toks mano nuotaikų aptarimas tapo įpročiu, vyras taip pat pradėjo panašiai kalbėti apie savo dieną. Tarpusavio supratimas augo tiesiog akyse. Švęsdami pažinties dvidešimt devintąsias metines vienas kitam pasakėme, kad mudviem pasisekė vienas kitą surasti. Esu tikra, kad didelė dalis tos „sėkmės“ tenka sugebėjimui pažinti savo jausmus ir apie juos kalbėtis.

Žinote, kas padeda pažinti savo jausmus? Kas padeda išveikti emocijas, susivokti savo gyvenime? Laisvasis rašymas parkeriu į sąsiuvinį. Ypač anksti ryte tik atsikėlus. Tas penkiolika minučių skiriu tiesiog tam, kas plaukia iš pasąmonės. Šiandien, jau vėliau, dariau kitą pratimą. Turėdama galvoje klausimą apie savo veiklą pasiėmiau metaforinę asociatyvinę kortelę (MAK iš Resilio kaladės) ir rašiau be laikmačio, tačiau buvau nutarusi prirašyti nemažiau kaip tris puslapius. Kaip visada tokiu atveju, tik išsitraukus kortelę įvyksta atmetimo reakcija. Nežinau, nepatinka. Tačiau rašant apie paveikslėlį mintys susidėlioja. Taip ir aš per tuos tris puslapius gavau savo atsakymą.

O tada jau įsijungiau kompiuterį ir pradėjau rašyti Aivi. Ir viskas ėjosi taip lengvai ir smagiai, kaip jau rašiau pradžioje. Jaučiu didelį optimizmą dėl tos istorijos. Ir dėl savo kūrybos.

Rašymas mane įtraukia į savo srautą, kuo daugiau dėlioju žodžių, nesvarbu apie ką, tuo labiau jaučiuosi prisijungusi prie aukštesnių vibracijų tėkmės. Jeigu nustoju rašyti, neturiu laiko ar dar kažkokios priežastys sutrukdo, jaučiu nepasitenkinimą, nerimą, lyg nemaitinčiau savo sielos. Galiu apibūdinti šį jausmą taip – įsivaizduokite, nuvykote į pasakiškai gražią salą, kur ryškiai mėlynos jūros bangose dūksta delfinai, kur ant kranto smaragdinė žaluma ir palmės, žydi ir kvepia ryškiausių spalvų gėlės, kur galingi kalnai ir įspūdinga senovinė architektūra. O jūs sėdite viešbučio kambaryje ir niekur neinate. Valgyt jums atneša į kambarį. Jūs galite gyventi, jums nieko netrūksta. Turite lovą ir vonią, pakankamai maisto ir šilumos.
Jei gali nerašyti, nerašyk. Bet mano aprašytame pavyzdyje jūs galite neiti iš viešbučio kambario, „patogiai” sėdėti jame dvi, tris savaites. Ar jaustumėtės laimingi?
Taip aš jaučiuosi, kai nerašau. Nes mano vaizduotėje gyvuoja egzotiškiausi pasauliai, raganos ir kunigaikščiai, magija ir senieji dievai. Jei aš į tą pasaulį neisiu, tai bus tiesiog užsidarymas tarp pilkų keturių sienų.
Tikriausiai atsakymas – aš negaliu nerašyti, net kai mane ištinka Rašymo Blokas.