Apie raganas ir rašymą

Pradėjusi rašyti eilėraščius, vėliau romanus, atviriau priėmiau ir savo raganiškumą. Tiek vienoj, tiek kitoj srityje yra daug erdvės apsimetėlio sindromui. Bet kurioje kitoje profesijoje užtenka gauti diplomą – ir tu pradedantis specialistas. Kas yra tikras rašytojas, o tuo labiau – tikra ragana, čia jau kiekvieno asmeninės nuomonės ir įsivaizdavimo reikalas. Ar esi tikras rašytojas, jei nepriklausai Rašytojų sąjungai? Jei tavo knygos nepatenka į Metų knygos apdovanojimus? Ar esi ragana, jei čia pat prie visų nepaskraidai ant šluotos ar nepaverti moliūgo karieta ar bent pele?

Raganiškumas man visada buvo vidinis, asmeniškas dalykas. Tie dalykai išgyvenami, jaučiami, kai paverti juos žodžiais, jie nublanksta, išsikreipia. Todėl nemėgstu apie tai kalbėti. Sakydama, kad priėmiau tai, turiu galvoje, kad nebesipriešinu, einu ten, kur veda ženklai, nuojauta, vidinis žinojimas. Kalbėti nemėgstu, tačiau rašymas – visai kitas dalykas! Noriu, kad žmonės atkreiptų į tai dėmesį, noriu, kad pastebėtų tik jiems skirtus ženklus, kad atsikratytų baimių, įgautų lengvumo, gyvenimo džiaugsmo. Tikrosios dvasinės žinutės turi kelti lengvumo, pakylėjimo jausmą.

Raganiškumas yra treniruojamas, kaip bet kuris kitas amatas. Kaip tas pats rašymas. Galbūt vieni žmonės turi didesnį jautrumą dvasiniams dalykas, kitiems gerai gaunasi dėlioti žodžius. Treti dainuoja pasakiško grožio balsu, dar kiti šoka, piešia, kepa, siuva, moko ar gydo. Kiekvienas šių dalykų yra treniruojamas skirtingai.

Štai, ketinau pakalbėti apie rašymą, o iššoko raganos😊 Kaip visada, įnoringos ir pašėlusios, tačiau ir ne tokios, kaip daugelis įsivaizduoja. Beje, tai, kaip mes įsivaizduojame raganas, didžiąja dalimi suformavo rašytojai ir filmų kūrėjai. Didžiausia atsakomybė tenka rašytojams. Jie paėmė įvairių tautų senuosius mitus, deives ir dievybes ir panaudojo tik kai kurias jų savybes savo kūriniams. Pagal tuos kūrinius vėliau imta kurti filmus.

Neslėpsiu, buvo gana ilgas laikas, kai nedrįsau savęs pavadinti rašytoja. Nei po pirmos, nei po antros knygos. Dabar žiūriu į tai paprastai. Tas, kuris rašo, yra rašytojas. Dar daugiau, tai žmogaus apsisprendimo reikalas. Jei kas nors rašo knygą metus, du, gal net penkerius ar dešimt, dirba prie jos nuolat, atlieka didelį tyrimą, redaguoja, planuoja ir dailina – tas žmogus tikrai rašytojas, net jei ir nėra nė vienos jo išleistos knygos. Gal kažkas rašo trumpas istorijas ir vieną po kitos guldo į stalčių. O gal kasdien pildo tinklaraštį. Kai taip galvoju, man nelieka jokio vidinio pasipriešinimo pavadinti save rašytoja.

Per dešimt metų mačiau labai įvairias rašančių žmonių istorijas. Kiekvienas eina savo keliu ir tos rašymo, kūrybos istorijos yra labai gražios ir stebinančios. Dabar galiu pasakyti kiekvienam abejojančiam – jei tik yra bent menkiausias noras – rašyk. Apie tai, kas tau svarbu ir įdomu, kas tave jaudina. Niekas neduos tau leidimo, tik tu pats. Šiais laikais yra tiek daug galimybių išleisti knygą, tiek daug būdų pasiekti skaitytojus. O skaitantiems reikia vis naujų istorijų, nes knyga tai yra pažintis tiek su knygos herojais, tiek su jos autoriumi, jo savitu mąstymu, pašėlusia vaizduote.

„Jei gali nerašyti – nerašyk“ patarė Raineris Marija Rilkė. Suprantu, kad žymusis poetas turi galvoje tai, kad profesionalus rašymas yra sunkus kelias. Tačiau aš sakau, jei kirba bent mažulytis noras – rašyk, kurk, iškalbėk save. Aprašyk savo gyvenimą, sugalvok visai naują pasaulį. Jei nori, rašyk tik sau, jei norisi kūryba dalintis – būtinai pasidalink.

Rašymas, šokis, dainavimas, piešimas – šie dalykai gali nušluoti daugybę ligų, drastiškai pakelti gyvenimo kokybę, pakeisti pasaulį. Net jei rašai tik į stalčių, šoki, kai niekas nemato, savo eilėraščius skaitai tik šešių bendraminčių klubui, jei pieši tik sau.