Ir vėl kompiuteris ant mano kelių automobilyje. Kojos ir veidas dega nuo šiandieninės saulės, nuogas šlaunis nelabai maloniai kaitina manoji darbo priemonė. Nors ir sakau „darbo“, tačiau mintyse vis tiek galvoju „pramogos“. Niekas manęs neįtikins, kad rašyti meilės romanus ar šiaip kokį nors laisvalaikio tekstą yra ne pramoga.
Kai atvažiavom į Nidą ketvirtadienį stūgavo vėjas, jūra bangavo ir šėlo, nėjo net prisiartinti. Kasdien oras taisėsi, buvo saulėta, šilumos po porą laipsnių daugiau. Vakar išėjom prie jūros, praleidom kelias valandas, reikėjo džemperio ir net striukės, tačiau sulaukėm gražaus saulėlydžio. Daug žmonių susirenka palydėti saulę, o aš vis prisimenu, kaip Busane, Pietų Korėjoje, sausio pirmosios rytą žmonės laukė saulės patekėjimo. Ar būtų Lietuvoje tradicija pasitikti tekančią saulę, jei ji pakiltų iš jūros? Saulėtekiai būna tokie pat įspūdingi kaip ir saulėlydžiai, tik rytas turi naujos pradžios, gaivumo pažadą.
Taigi, vakar dar vrengiausi šiltą striukę paplūdimyje, o šiandien jau deginomės ir maudėmės. Vanduo šaltas, maudėsi mažai žmonių. Pastebėjau, kad kai su sūnum pradėdavom vandeny šėlioti, taškytis ir kikenti, į jūrą sulipdavo daugiau žmonių. Pavyzdžio galia! Žinoma, nuo to, kad matai kitus smagiai besiturškiančius šilčiau nepasidaro, todėl tie žmogeliukai greitai išlipdavo ant saulėto kranto.
Gal ir nelabai gražu, bet man patinka stebėti žmones. Tylenių intravertų galia – jie labai pastabūs. Man tai labai padeda rašymo procese. Ypač kai reikia panaudoti „parodyk, nepasakok“ metodą. Nesakyk, kad herojus bjauraus būdo. Parodyk, kaip jis bjauriai su kuo nors pasielgia, kaip urzgia ir niurgia be saiko. Griežtesni rašymo mokytojai sako, kad grožinio kūrinio autorius visada turi rodyti. Tačiau paprastas papasakojimas apie situaciją taip pat reikalingas. Kitaip romanai išsitęstų į begalybę, nes rodymas užima daugiau teksto. Dar griežtesnis mokytojas rašytojas Stivenas Kingas sako, kad rodyti reikia nenaudojant būdvardžių. Tai tekstas tampa grynesnis, švaresnis. Tačiau meilės romanuose būdvardžių daug ir autoriai juos labai mėgsta. Putlios lūpos, kieta ir plati kaip siena krūtinė, audringo vasaros dangaus spalvos akys. Taip, greičiausiai dėl tokių viražų meilės romanai gauna daug pylos. Bet vis tiek ir rašytojos, ir skaitytojos tokius palyginimus mėgsta, jais net piktdžiugiškai mėgaujasi. Atspėkite, koks dalykas yra kietas kaip plienas, tačiau švelnus, kaip šilkas?😊 Būdvardžiai yra literatūrinis cukrus. Jeigu meilės romanai yra desertas, cukrus yra būtinas.
Populiarūs užsienio autoriai dažnai dalinasi savo patirtimi. Man patinka jų klausytis apie rašymo technikas, rutiną, gyvenimo istorijas. Kaip ir į visus patarimus, šiuos taip pat reikia persijoti per savo prizmę. Vienas pasisakys griežtai už planavimą, kitam planas sugadins visą kūrybinį džiaugsmą. Iš visų patarimų visi sutaria keliais klausimais. Rašytojas turi daug skaityti ir daug rašyti. Rašyti nuolatos, susikurti savo ritmą, discipliną. Nelaukti mūzos ar įkvėpimo. Tačiau nė vienas neprieštarauja, kad be galo malonu, kai ta mūza aplanko. Sėkmingą karjerą dažnai nulemia palankiai sukritę aplinkybės, tačiau dėl tų aplinkybių žmonės sunkiai dirba. Gali būti keli žmonės, kurie įdeda daug pastangų ir ne visiems pasiseka. Tačiau vargu ar pasiseks tam, kuris tų pastangų nededa visai.
Kai pasiklausau užsienio savilaidininkų, yra nemaža dalis, kurie uždirba labai daug. Tačiau, o galingieji dievai, kiek daug tie žmonės dirba! Man kartais atrodo, kad čia, Lietuvoje, dar esame naivūs ir svajokliai.
