Pagal Marijos Gimbutienės „Senosios Europos deivės ir dievai“
Seniausias baltų mitologijos sluoksnis siekia Europos proistorės priešindoeuropinius laikus ir atspindi matricentrinę kultūrą, matrilinearinę kultūrą. Tokios deivės kaip Laima, Ragana, Laumė, Žemyna ir joms giminingos kitos mitinės būtybės baltų žemėse paveldėtos iš vietinių gyventojų, iš ankstesnių nei 3-2,5 tūkstm. pr.m.e. laikų.
Senosios Europos deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, kaip indoeuropietiškame, patriarchalinės kultūros panteone, bet motinos, karalienės, „ponios“, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir liga, skiriančios gyvenimo trukmę ir mirties laiką.
Pagrindinės Senosios Europos deivės grupuojasi tarsi didelėmis šeimomis. Deivės dažniausiai pasirodo ne po vieną, bet po dvi, po tris, dar didesniu būriu, turinčiu vieną vyriausiąją. Kelios raganos kaip didelis paukščių būrys skrenda į Šatrijos kalną. Atšliaužia visa armija žalčių ar gyvačių, bet iš jų tik viena yra vyriausioji, ji karūnuota.
Senosios Europos deives suskirstysime į dvi pagrindines grupes pagal jų charakterio bruožus, funkcija ir pasireiškimo sferas. Pirmajai grupei skiriame deives, kurios viską žino, kuria, gimdo, gausina, bet taip pat marina, griauna, atima. Tai Laimos ir Laumės- Raganos sfera. Šios deivės gyvybinę energiją imasi iš vandens ir drėgmės – marių, šaltinių, upelių, balų, lietaus, drėgnos gimdos, urvų, akmenų. Tai lunarinė sfera; jos veikia pagal mėnulio fazių ritmą. Dažnai apsirodo po tris (trys Laimos, trys baltos viešnios, arba jauna deivė, deivė motina ir senė). Antrajai grupei priklauso žemės, augalijos dievybės, alsuojančios žemės ritmu, susijusios su metų laikais. Pagrindinė šios grupės deivė – Žemyna, žemės derlingumo dievybė, Žemė-Motina. Žemės Motina yra kartu ir Mirusiųjų Motina.
—
Ragana – lunarinė, nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė. Tai dar viena visa žinančios, visa matančios Didžiosios deivės išraiška. Nors amžių eigoje krikščionybės laikais sudemoninta, degraduota ir nustumta į girių glūdumas, Ragana, turinti antgamtiškų bruožų, kurie gali priklausyti tik svarbiai ir galingai deivei, lietuvių tautosakoje išliko iki mūsų dienų.
Žodžio etimologija susijusi su žodžiais regėti, numatyti, žinoti, taip pat su žodžiu ragas (augantis gyvulio ir transformuojantis mėnulio ragas).
Ragana kontroliuoja ne tik žmogaus, bet ir visos gamtos gyvenimą. Žino augalijos ir gyvūnijos galais, vartoja magiškas atgaivinančias žoleles.
Ragana gali ypač greitai kaitalioti savo pavidalą. Pasiverčia rupūže, ežiu, pele, ožka, kale, kiaule, kumele, šarka, kurapka, kregžde, lydeka, raude, karosu ar kitokia žuvimi.
Žuvis, ežys ir rupūžė (varlė) – seniausios Raganos apsireiškimai, susiję su gyvybės pradžia įsčiose, su gimda. Gyvybė prasideda tamsoje ir drėgmėje. Šitie simboliai, atitinkantys moters ir gyvulių gimdos pavidalą arba žmogaus gemalą, siekia paleolito laikus (Paleolitas (gr. παλαιός ir λίθος – senasis ir akmuo) arba Senasis akmens amžius – pirmasis akmens amžiaus periodas, kuris prasideda hominidams pradėjus gamintis akmeninius įrankius (prieš maždaug 2,6 mln.) iki žemdirbystės atsiradimo maždaug 10 tūkst. pr. m. e. Paleolito metu egzistavo iškastiniai žmonės, taip pat iškastiniai, šiuo metu jau išmirę gyvūnai. Šis laikotarpis apima didžiąją dalį žmonijos egzistavimo istorijos (apie 99 proc.)
Žmogaus pavidalo Ragana gali būti nepaprasto grožio, bet ir baisi, susivėlusiais plaukais, ilgais nagais. Ir graži, ir baisi ji gali būti labai pavojinga.
Ragana karaliauja nakties, tamsos ir žiemos pasaulyje. Laikotarpis tarp mirties ir gyvenimo taip pat priklauso jai.
