Pasiimu storą knygą įmantriai išraižytu odiniu aplanku. Puiki burtų ir kerėjimų knyga, viskas taip, kaip ir reikia – daiktas pulsuoja paslaptimi ir svarbiomis žiniomis.
Yra tik viena mažytė bėda.
Ji visiškai tuščia. Parašyti ją turiu aš.
Pasiimu juodą plunksną, kurią įsigijau ypatingų daiktų krautuvėlėje kartu su knyga ir pradedu rašyti savo dienoraštį, kuris, viliuosi, taps mano Magijos knyga.
Brangus Grimuarai,
Aš turiu problemą.
Taip iš karto griebiu jautį už ragų, tačiau ilgoms įžangoms jau nėra laiko. Esu šimto dvidešimt vienerių metų ragana ir tu, mano magiškas dienorašti, puikiai žinai, ką tai reiškia. Būtent! Ateinantį rudenį per Ilgių šventę turėsiu laikyti magijos egzaminą. Jeigu neišlaikysiu, mane visam laikui ištrems į realybę be magijos!!! Ar gali įsivaizduoti, ką reikštų gyventi nematant stebuklų, nesuprantant, ką sako augalai ir gyvūnai, beveik be tų smagių magiškų „atsitiktinumų“, nematyti energijų ir dvasių ir kliautis vien tik savo kūnu? Siaubinga! Nebematyti daugybės gražiausių spalvų, prarasti buities lengvumą, klupinėti per gyvenimą apgraibomis, nesuprantant, kas vyksta.
O magijos egzaminas sunkus, labai sunkus! Susirenka labiausiai patyrę burtininkai, raganos ir kerėtojai ir privalai jiems pademonstruoti, ką sugebi. O sugebu aš kol kas nedaug, tikrai ne tiek, kiek reikia tam sumautam egzaminui. Taip, aš turiu sugebėjimus ir galias, tačiau visiškai nemoku jų kontroliuoti. Maniau, kad laikui bėgant šie įgūdžiai atsiras savaime. Na, gerai, prisipažinsiu, kad tingėjau ir užsiėmiau kur kas malonesniais dalykais, nei nuobodus praktikavimasis. Kur kas smagiau šėlioti su draugėmis, nei valandų valandas spoksoti į žvakės liepsną medituojant. Arba skaityti meilės romanus, o ne Magijos istorijos vadovėlį su daugybe nuobodžių vardų ir datų.
Iki šiol maniau, kad dar liko daug laiko ir, žinoma, aš viską padarysiu, suspėsiu, išmoksiu. Gal dar pavyks, juk liko ilgi penki mėnesiai iki Ilgių? Tik kad savo pačios parašytą Lavisos Magijos Knygą turiu parodyti jau rugsėjį, per rudens lygiadienį. Ir mokėti atlikti bet kurį burtą iš tos knygos. Knygos, kurios dar nepradėjau rašyti…
Brangus Grimuarai, tu būsi ta knyga. Juk grimuarai yra ne tik knygos apie magiją, tačiau ir pačios turi magiškų galių. Aš labai tikiuosi, kad tu man padėsi ir patarsi šiuo įtemptu etapu. Pagalvok, jeigu aš tapsiu kieta ragana, tuomet tu būsi visų žinomas ir gerbiamas Grimuaras.
„Sveika, Lavisa!”
Oi, šiuos žodžius parašiau ne aš! Tai tu, Grimuarai! Tu su manim kalbi. Dėkui Deivei, dabar tikiu, kad man tikrai pavyks.
„Neskubėk džiūgauti, dar nesutikau tau padėti. Aš turiu sąlygų, nepareigingoji ragana.“
Ko tik nori, Grimuarai.
„Kadangi manęs kol kas negali matyti, žinok, aš vartau akis! „Ko tik nori?“ Kokia tu neatsargi ir kiek daug tau reikia išmokti. Mano sąlyga – tu privalai kasdien parašyti po skyrių. Jei praleisi bent vieną dieną, aš tau daugiau nepadėsiu, būsiu tik paprastas sąsiuvinis. Galėsi kapstytis pati.“
Pažadu, rašysiu kasdien!
„Hmmm… Pažiūrėsim.“
Puiku, ačiū tau, Grimuarai! Viskas bus gerai. O dabar jau bėgsiu, nes šiandien jau parašiau skyrių. Ir nereikia taip garsiai dūsauti, nes tikrai keista, kai dūsauja sąsiuvinis!
Tavo Lavisa
Išraitau atsisveikinimą ir skubiai užverčiu knygą, kuri, prisiekiu, dar kartą irzliai atsidūsta.
Tiesiog puiku. Prie visų kitų mano bėdų dar prisidėjo pasipūtęs bambeklis sąsiuvinis.
