Brangus Grimuarai!
Trys dienos. Tiek pagal planą liko mano raganiškojo dienoraščio. Tik dabar pradedu tikėti, kad nebus vasaros dienų be įrašo. Kodėl man tai svarbu? Labai vertinu discipliną. Esu meniškos svajingos prigimties (tikriausiai tau tai labai netikėta😊), kuri priešinasi rėmams ir taisyklėms. Yra ir kita mano dalis, kuri labai vertina atkaklumą ir pastovias pastangas. Gali įsivaizduoti, kad šios mano dalys yra prisiekę priešai, kurie nuolat stengiasi vienas kitą įveikti. O man reikia jų abiejų.
Šie kasdieniniai mano tekstukai nedideli. Tačiau maži žingsniukai yra labai vertingi kiekvienoje veikloje. Ir man šiek tiek nesmagu prieš tuos, kurie juos skaito, nes šie laiškai yra padriki, be struktūros, be pastovios temos, vidiniai monologai, kuriuos iš tiesų geriau būtų palikti asmeniniam dienoraščiui. Tačiau pati sau išsigryninau daug dalykų. Vienas jų – aš nenoriu kalbėti apie magiją ir asmenines patirtis, bent jau ne nuolatos. Visi dalykai man geriausiai pasisako pasakojant išgalvotas istorijas. Buvo momentas, kai vos nepradėjau rašyti tokios istorijos šiuose tekstukuose apie tave, Grimuarai, ir tavo meilę. Netgi susiradau, kaip atrodė moterų suknelės 1900 metais. Nustebino, kad jos dar buvo iki žemės, elegantiškos, tikrų damų rūbas. Ir labai tiktų raganai Lenorai. Įsivaizdavau, kaip judu, lyg kokie tų laikų slaptieji agentai, o gal tiksliau, dviejų pavojingais darbeliais užsiimančių grupuočių vadai, suremiate ginklus ir karštus žvilgsnius, nuo kurių ištirpsta drabužiai. Ir Lenorai galų gale pavyksta išlaikyti blaivesnį protą, nors pagunda tokia didelė, kad gniaužia žadą. Ir kad ji nieko labiau nesigailėjo gyvenime, kaip to, kad jai pavyko prieš tave laimėti, Grimuarai.
Štai tokia atėjo į galvą raganiška istorija.
Dar viena istorija, kurią pradėjau vasarą, buvo fantastinė meilės istorija, vykstanti Norvegijoje (bent jau panašiame kraštovaizdyje) ir vis herojai turėjo norvegiškų dievų vardus, kurie be galo gražūs. Tos istorijos yra 15 lapų, panašiai tiek, kiek Raganų medžioklės.
Dar yra Aivi, neužbaigta „Meilėje kaip kare“ antra dalis.
Ir Vėjūnė.
Ar žinai, Grimuarai, kad jau užvesti failai ir Airilės seserims – Gundė, žalioji ragana ir Leitė, vandens ragana?
Visa tai vadinama varnos ir blizgučių sindromu ir nuo to kenčia daug rašytojų. Tai yra, kai rašant vieną istoriją, šauna idėja kitai ir dar kitai, ir pradedi bėgioti nuo vieno prie kito ir taip niekas nebūna užbaigta. Nes pirma idėja, kelios scenos yra labai smagu ir naujumas kaitina vaizduotę. O kad parašytum visą išbaigtą romaną reikia disciplinos. Ar dabar supranti, Grimuarai, kodėl taip džiaugiuosi, kad šią vasarą bent šiuo dienoraščiu patreniravau disciplinos raumenį?
O kartais man pasidaro baisu, kad su metais prarandu tą saldų romantikos jausmą, vietoje jo lieka sena ciniška mano vidinė ragana ir jai darosi smagiau kankinti savo herojus, išspausti iš jų ašaras ir kraują ir iš jų išdžiūvusių gerklių vieną maldos žodį dievams ar demonams, į kurį jie ir sudeda visą savo širdyje netelpančią meilę. Dažniausiai tai net nebūna meilė, o kažkas, kas įsigeria po oda, į gyslas ir kaulus ir sukelia daug kančios, kol galiausiai, nugalėję savo ego ir išankstinius nusistatymus, jie pasiduoda stipresnei jėgai. Ir tik tada sulaukia savo ilgai ir laimingai.
Aš tikrai labai nuoširdžiai norėčiau rašyti apie meilę prabangoje, asmeninėse jachtose ir lėktuvuose, vakarienes Michelin restoranuose ir nuostabias vakarines sukneles. Meilę tarp didelio koncerno CEO ir geros neturtingos merginos, kurią jis priverstų už jo ištekėti. Ne, vis dėlto, jau geriau tai būtų konkurencinio koncerno savininko dukra. Bet kuriuo atveju, tiek viena, tiek kita gerai pašokdintų pasipūtusį milijardierių. Bet deja, pas mane neateina tokios istorijos. Bandžiau tokią parašyti, kai pradėjau „Būti (su) ragana“ ir visi žinom, kas iš to išėjo.
Kodėl man rašosi tik apie raganas, kurioms labiau patinka miško glūduma, o ne prabangūs viešbučiai? Ir kodėl užmerkus akis iš karto matau tamsią pilį ir joje gyvenantį monstrą?
Ir kurią istoriją griebti kaip rudens projektą, kad galėčiau rašyti su patarimais ir skaitytojų priežiūra?
Norėčiau, kad galėtum atsakyti bent į vieną mano klausimą, Grimuarai…
Tavo Lavisa
