Brangus Grimuarai!
Toliau skaitau „Witchcraft: a secret history“ ir dabar priėjau dar vieną mane dominantį skyrių. Turiu pasakyti, kad ši knyga iš tiesų įdomiai parašyta, įtraukianti ir informatyvi. O tema, apie kurią šiandien skaitau, yra demonai. Kadangi savo knygose dažnai miniu šias būtybes ir jie man, kažkodėl, neatrodo visiškas blogis, pažiūrėkime jų istoriją.
Panašu, kad demonai atsirado Graikijoje, kaip ir raganavimo deivė Hekatė. Homero laikais, žodis daimon buvo vartojamas kaip dar vienas žodis dievui pavadinti. Tuo metu su šiuo žodžiu nesietinos jokios neigiamos asociacijos. Vėlesniais laikais daimones buvo neutralūs. Tai buvo dvasios, tarpininkai tarp žmonių ir dievų ir turėjo įvairių galių, viena iš jų pranašavimas.
Po Platono buvo manoma, kad yra geri ir blogi demonai, dvasios su panašiomis savybėmis ir trūkumais kaip žmonių. Dar vėlesniais laikais graikai galvojo, kad demonai labiau linkę į blogį. Tai buvo ankstyvosios krikščionybės laikais ir tai padėjo suformuoti tokį demonų konceptą, kokį turime šiais laikais. Dievo stovykloje yra angelai, demonai priklauso velniui. Visi, kurie konsultuojasi, iškviečia ar kokia nors magija yra susiję su demonais, yra automatiškai velnio pusėje.
Graikai turėjo didelę dievų įvairovę. Viena didingiausių, galingiausių, labiausiai mylimų – ir labiausiai bijomų – buvo deivė Hekatė.
Hekatė (jos vardas reiškia „ta, kuri stovi nuošaliai“) buvo/yra viena sudėtingiausių deivių. Ji yra ankstesnė, nei kitos graikų dievybės ir buvo garbinama paties dievų tėvo Dzeuso. Hekatė turėjo daug vaidmenų. Vienu metu ji buvo vaisingumo, mėnulio ir požemio deivė. Hekatė taip pat buvo magijos ir raganystės deivė. Būtent dėl pastarųjų Hekatė yra gerai žinoma vakarietiškoje kultūroje, kur ji kartais vaizduojama klajojanti žeme apsupta pragaro šunų raudonomis akimis, sukeldama košmarus ir beprotybę. Šekspyras Hekatę aprašė kaip raganų karalienę. Vienas iš jos senovinių vardų yra „Bevardė“
Hekatė yra tikrai ne vienaplanė deivė, nei senovėje, nei moderniais laikais. Ji dažnai vaizduojama su trimis galvomis ir net trimis kūnais, pabrėžiant jos sugebėjimą matyti į praeitį ir ateitį. Ji taip pat kryžkelių deivė. Sakoma, kad tie, kurie ją garbino/a, palikdavo aukas kryžkelėse. Kryžkelės suprantamos ir netiesiogiai: jos yra tarp vieno kelio ir kito, netgi taro gimimo ir mirties. Senoviniame pasaulyje viskas buvo visuma – gyvenimas ir mirtis, šviesa ir tamsa. Mirties nebūna be gyvenimo, o gyvenimas neįmanomas be mirties. Viskas įsisuka į nesibaigiantį ratą. Hekatė taip pat siejama su gimdymu ir pribuvėjomis. Tai yra reikšminga jungtis, nes viduramžiais pribuvėjos buvo persekiojamos kaip raganos.
Hekatė buvo mėnulio deivė ir kartais buvo siejama su Selene ir Artemide. Šioje trejybėje Hekatė buvo delčia, tamsioji mėnulio pusė. Kitiems ji viena reprezentavo visas mėnulio fazes. Hekatė yra išmintis, mūsų pasąmonė, vidinis AŠ – tamsioji mūsų pusė, su kuria mes turime susijungti, kad pasiektume pilnatvę ir išsipildymą.
Tai Hekatė padėjo ieškoti Persefonės, kai šią iš saulėtos gėlių pievos pagrobė niūrusis požemio valdovas Hadas. Dėl to Persefonė pusę metų praleidžia Žemėje (pavasaris, vasara) o pusę pas Hadą požemyje (ruduo, žiema). Jos palydovė, sujungianti metų laikus, yra Hekatė.
Graikų ir lietuvių mitologijoas turi labai daug panašumų. Mums sunku įsivaizduoti, tačiau teigiama, kad būtent iš lietuviškosios mitologijos, keliaujant gentims, kilo graikiška, keltų ir daug kitų. Žinant, kad mūsų kalba yra viena seniausių pasaulyje, tai yra visiškai įtikėtina. Panagrinėjus deivę Hekatę ir deivę Raganą, jos atrodo lyg seserys.
Tavo Lavisa
