Brangus Grimuarai!
Kartais žmonės perskaito mano knygas ir nori susipažinti tam, kad paklaustų, iš kur aš tai žinau. „Tai“ yra raganos, papročiai, dievai, dvasios, burtai, galios ir panašiai. Nemėgstu šito klausimo. Ne todėl, kad slėpčiau atsakymą. Labiau dėl to, kad jaučiu, jog to atsakymo nėra. Arba jis yra ne toks paprastas, kad galėčiau atsakyti per vieną pokalbį. Kartais net girdžiu, kad „nuskaitau“ kito žmogaus žinias ir idėjas. Sakykim, kad tokia mintis man kelia šypseną. Tai, kad esu introvertė ir man mintis lengviau dėlioti raštu, nei žodžiu, nereiškia, kad tos mintys ne mano.
Kaip ir nebūtų tiesa sakyti, kad tai, ką rašau romanuose, yra tik fikcija, grožinis kūrinys, fantazijos vaisius. Grožinis kūrinys yra meilės linija. Raganiški dalykai yra mano gyvenimiška patirtis. Atrodo, turėtų būti atvirkščiai, meilės linija paimta iš gyvenimo, o raganos iš fantazijos, tačiau gyvenime daug kas yra ne taip, kaip mums atrodo. Kaip ten Mamontovas dainuoja: „Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse…“
Gerai, pakalbėkim apie meilė. Daug kas galvoja, kad meilės romanai yra apie tikrą meilę. Nė iš tolo. Tikroji meilė yra labai nuobodi. Ji nekelia dramų, nepavyduliauja. Tikrai mylintys žmonės visapusiškai supranta vienas kitą, palaiko, rūpinasi, gerai vienas kitą pažįsta. Niekas nenorėtų skaityti apie tokius jausmus, nes viena pastraipa sukelia žiovulį, o visa knyga būtų tikras kankinimų įrankis. Meilės romanai rašo apie tokios meilės paieškas. Pirmą įsimylėjimą. Rožinius akinius. Skaitytojui reikia istorijos, konfliktų, išbandymų, ginčų ir taikymųsi. Kartais skaitytojos man pasako, kad norėtų tokio vyro, koks aprašytas knygoje. Kaip ta užsispyrusi veikėja jo nenori? Jam prieštarauja? Aš su savo herojumi būnu praleidusi metus ar du, žinau jo trūkumus, silpnybes, kaip ir stipriąsias puses. Todėl sąžiningai galiu pasakyti, kad realybėje toks vyras varytų iš proto. Savo knygose esu aprašiusi tik vieną gerą vaikiną. Jis daugeliui moterų pasirodė nuobodokas. Taigi, meilė knygose ne iš mano gyvenimo. Dažniausiai 😉
Ar aš noriu pasakyti, kad raganos iš mano gyvenimo? Na, taip. Kalbu apie pasaulio suvokimą, instinktyvų ir sąmoningą naudojimąsi mintimis, energijomis ir panašiai. Dvasinius patyrimus papasakoti sunku. Dažniausiai gaunasi neįtikima istorija. Kiek tenka klausyti žmonių, kurie, pavyzdžiui, patiria artimas mirčiai patirtis, visi sako, kad žodžių, kurie galėtų tiksliai apibūdinti tokią patirtį, nėra. Tenka kalbėti palyginimais, metaforomis. Aš taip visada jaučiuosi, kai kalbama apie dvasinius patyrimus. Tačiau tokie patyrimai labai stipriai skiriasi nuo paprastos fantazijos ar sapno tuo, kad jie būna labai ryškūs, juos prisimeni daugybę metų ir tas įspūdis neblėsta. Ir tokie patyrimai paprastai pakeičia gyvenimą ir suvokimą apie pasaulį. Tuos suvokimus man lengviausia perduoti grožinio kūrinio pavidalu, tada jaučiu, kad galiu atskleisti daugiau ir nebūti apkaltinta noru pagražinti ar padaryti įspūdį.
Įspūdžio padaryti nenoriu. Tačiau tikrai noriu, kad žmonės pažvelgtų giliau ir pradėtų elgtis gražiau su savimi ir aplinkiniais. Atrodo, viskas taip nesudėtinga.
Pirma taisyklė: Galvok, ką galvoji.
Tavo Lavisa
