Brangus Grimuarai!
Šiandien buvau pilininko name Gedimino kalno papėdėje. Ekspozicija per tris aukštus, viskas modernu, truputį sterilu. Gal tai nebuvo visai tai, ko tikėjausi. Ar žinai, kad lūkesčiai yra didžiausias mūsų priešas? Aš ėjau bent vienos žinutės, vieną žinutę ir gavau. Detalės ir konkretumas. Tokia mano žinutė. Labai naudinga ir labai laiku, ir žinau, kad suprantama tik man.
Tiesa, buvo ir antra žinutė. Dalis ekspozicijos buvo apie tikėjimus. Labai trumpai, vos paviršiumi užgriebta. Tačiau rašydama apie jotvingius, karingą, didelę, turtingą gentį, vis sukau galvą, kodėl juos nugalėjo ir išdraskė į gabalus kaip vilkai visi kaimynai. Kodėl Lietuva išliko ir netrukus tapo didžiausia valstybe Europoje? Kodėl iš didžiausios valstybės vėl tapo tokia mažytė. Tuo metu Lietuva apsikrikštijo ir susivienijo, sukūrė valstybę. Jotvingiai to nepadarė. Visas atsakymas vienybėje.
Grįžtant iš pilininko namo prie upės aplink mane pradėjo suktis du drugeliai. Labai džiaugiuosi, kai taip nutinka. Du drugeliai yra mano mėgstamas ženklas. Vieną kartą grįžom žiemą namo po savaitgalio, o kambaryje skraidė didelis baltas drugelis, už lango snigo dideliais baltais kąsniais. O ant grindų gulėjo balta plunksna. Pas mus namie nėra pagalvių su plunksnomis, Grimuarai.
Apskritai, šį savaitgalį buvau tiesiog bombarduojama žinutėmis. Matomai, mano mūzos, vadovai ir visi kiti dvasinio pasaulio atstovai pasinaudojo proga, kad tai buvo tylos savaitgalis. Tyloje galima išgirsti tiek daug, sunku net įsivaizduoti. Mūsų aplinkoje tiek triukšmo, kad negirdim savo vidinio balso, savo artimųjų, kurie kartais labai garsiai bando kažką pasakyti. Ką jau kalbėti apie dvasinio pasaulio balsus, ženklus ir patarimus. O tas pasaulis nori bendrauti, nori būti išgirstas. Baltas drugelis kambaryje ir plunksna kaip tik tai ir reiškė. Įsivaizduoju, kad iš ten stebėti, kaip mes čia aklai kapstomės, kai sprendimai tokie akivaizdūs, reikia nemenkos kantrybės. Kaip ir manyčiau, kad žmonės šioje planetoje yra vieninteliai tokio aklumo lygio. Išskyrus kūdikius. Jie mato daug.
Tyla. Daugelis jos bijo. Bijo išgirsti savo mintis. O jei išgirs dar ką nors iš aukščiau, iš viso siaubas. Nes tada sugrius visas iliuzijų kortų namelis, kurį jie taip kruopščiai lipdo savo kasdieniam gyvenime.
Kartais man atrodo, kad tu esi vienas iš tų dvasinio pasaulio balsų, Grimuarai. Šią vasarą leidai man išsikalbėti. Klausinėjai manęs ir klauseisi. Įdomu, kas būtų, jei aš pradėčiau klausti tavęs?
„Pabandyk ir sužinosi, ragana“
Girdžiu šypseną tavo balse. O juk Neale Donald Walsch tokiu būdu parašė knygą „Pokalbiai su Dievu“. Pasaulinis bestseleris, vėliau jis tokiu būdu parašė dar kelias knygas. Klausiau autoriaus interviu. Vienu gyvenimo etapu jam sekėsi labai sunkiai. Net metus buvo benamis ir gyveno gatvėje. Gal jau turėjo stogą virš galvos, kai vieną naktį neištvėręs ant popieriaus lapo parašė klausimą Dievui. Kodėl jis taip bjauriai su mumis elgiasi ar panašiai. Ir Dievas jam atsakė, Walschas vos spėjo užrašinėti.
Kažin, ar pokalbius su raganiumi būtų taip pat įdomu skaityti?
Tavo Lavisa
