Brangus Grimuarai!
Niekada neskaičiavau, kiek vasara turi dienų. Sužinosiu tik šią vasarą, nes birželio pabaigoje, kai svarsčiau, ar numeruoti tekstus, ar mėnesio dienas, apsisprendžiau dėl tekstų numeravimo. Žinau, kad mūsų laikas, Grimuarai, eina į pabaigą.
To, ką planavau birželio pradžioje, neparašiau. Tam būtų reikėję niekur nekeliauti. Tačiau tuo atveju daugiausiai faktų būtų paimti iš mano mėgstamų knygų. Dabar jie buvo surinkti iš gyvų patyrimų.
Kaip vakar sakiau, šis savaitgalis man ypatingas. Pirmasis, kurį paskyriau tik rašymui. Ar jaučiu trupinėlį kaltės, kad dėl to palikau šeimą likimo valiai? Truputį. Tik ta mano šeima kuo puikiausiai leido laiką. Vyras su vaikais, savo tėvais ir sesers šeima važiavo pramogauti į Lenkiją ir Vištyčio ežerą. Mano vyresnėlis savaitgalį leidžia su draugais prie ežero. Hmm, jau nejaučiu jokios kaltės😊
Man pačiai buvo įdomu, kaip mano savaitgalis pavyks. Ar iš tiesų išsėdėsiu pora dienų prie kompiuterio rašydama knygą? Pasirodo, be problemų. Laikas bėgo nepastebimai, labai greitai ir tik tuščias skrandis primindavo, kad net rašytojai nėra gyvi kūrybine energija. Žinoma, labai daug rašytojų turi nesveikus mitybos įpročius, užkandžiaudami prie kompiuterio. Ne, man tai netinka. Be to, trumpos pertraukėlės tik suaktyvina mąstymą.
Ar aš užbaigiau Airilę? Taip pat ne. Tačiau dabar jau labiau tikėtina, kad pavyks tai padaryti iki užsibrėžto termino. Turiu tiksliai suplanuotus skyrius, liko smulkmena. Juos parašyti.
Ar esu patenkinta tuo, kokia bus Airilė? Nežinau. Kartais man atrodo, kad ten per daug „fantastikos“. Tai yra, dvasinių, tik raganoms suprantamų dalykų. Tikriausiai tai nebus masinio skaitomumo knyga.
Tačiau ji yra tokia, kokia ir turi būti. Visą savaitgalį mane lydi ženklai. Jų tiek daug, kad net kelia juoką. Nuo viduramžiškų šarvų Trakuose, iki paskaitų, kurios kaip tik tinka išspręsti mano dabartines problemas ir atkeliauja tiesiai į mano elektroninį paštą.
Šiandien pietaujant žiūrinėjau instagramą, o ten mergina gražiais viduramžiškais rūbais plaukia upe laivu. Ką tu manai? Tą laivelį kaip tik mačiau po mano vakarinio pasivaikščiojimo, man praeinant visi keleiviai dainavo liaudies dainą.
Ryte per pusryčius viešbutyje buvo didžiulė minia žmonių. Atsisėdau kaip įmanoma nuošaliau, priešais mane buvo tik viena pora. Ant moters marškinėlių blizgančiom raidėm buvo parašyta CREATE. Ok, galvoju, gerai. Vakare pasivaikštant prasilenkiau su bėgiku, šalia kurio dviračiu važiavo mergaitė. Jiedu kalbėjosi, praeidama išgirdau tik motyvuojantį „Reikia tik įsivažiuoti“. Dar keliai nuvedė prie stendo VĖJALAIKIS. Paskui prie Pilininko namo, kuriame kaip tik yra nauja paroda. Rytoj apsilankysiu ir, esu tikra, ten bus dar kai kas, kas papildys Airilės istoriją.
Taigi, rašau ir jaučiu, kad dievai ir Visata palaiko šį projektą, šią mano kuriamą istoriją. Todėl ji bus tokia, kaip suplanavau šį savaitgalį, kai mane lyg iš aukščiau kažkas už rankos vedžioja. O jei aš pati dar kai ko nesuprantu, ką rašau? Nieko, pasitaiko ir taip. Tiesą sakant, man dažnokai pavyksta pasakyti kažką, ką suvokiu tik išsprūdus žodžiams.
Grimuarai, pameni mano trijų dienų energetikos keitimo iššūkį? Man jau beveik pavyko!
Tavo Lavisa
