Brangus Grimuarai!
Šiandien prasidėjo mano pirmasis rašymo retreatas. Savaitgalis, skirtas vien tik rašymui. Tai sena svajonė, kurios vis sau neleidau. Žinai, tai labai įdomus momentas. Kol dirbau mokykloje, buvo įprasta kažko neleisti sau. Ir ne mokykla čia kalta, na, ne visai. Mokytojų kolektyve buvo visuotinai priimta, kad mes daug ko negalime, esame įrėminti aplinkybių, atlyginimo ar profesinės kaukės. Vaikystėje, jaunystėje labai daug ko negalėjau sau leisti. Kad ir stoti į universitetą po vidurinės mokyklos baigimo. Užaugau turėdama vidinį žinojimą, kad negaliu sau leisti. Kai jau turėjau savo šeimą, gimė vaikai, ir tada taip pat negalėjau sau leisti. Miego. Laisvalaikio. Sirgti. Ir dar daug dalykų. Nes buvau auklėjama, kad moteris turi aukotis dėl vaikų ir vyro.
Pirmą kartą savaitgalį sau, tiksliau, moterų grupėje, atskirai nuo savo šeimos, leidau sau prieš septynerius metus. Neseniai buvo mirusi nuo vėžio mano vienmetė draugė ir tikriausiai tas įvykis šį tą pakeitė mano galvoje. Supratau, kad kiekviena diena yra dovana. Ir kad pasakymas „negaliu sau leisti“ yra labai tikslus. Nes iš tiesų tik aš pati sau leidžiu ar neleidžiu kai kuriuos dalykus. Todėl tą kartą nugalėjau kaltės jausmą, kad palieku šeimą savaitgaliui ir išvažiavau į Lopaičių piliakalnį moteriškam pasibuvimui.
Per šiuos septynerius metus įsidrąsinau ir leidau sau daug dalykų. Daugiausiai tai buvo mokymai, seminarai, patyrimai. Visi šie dalykai buvo nuostabūs ir mane praturtino. Visi jie buvo su dideliu mano šeimos palaikymu. Visi jie atitraukė nuo tos veiklos, kurią prieš dešimt metų pasirinkau, kaip pagrindinę savo gyvenime.
Rašymas.
Vasarą rašyti namuose yra be galo sunku. Kad galėčiau kurti, man reikia tylos ir ramybės. Niekada nebandžiau to daryti, pvz., kavinėje, esu beveik tikra, kad nepavyktų. Aš introvertė, aplinkiniai dirgikliai mane išmuša iš vėžių. Aš paprastai įsijaučiu į rašomą tekstą, panyru į jį ir pamirštu laiką. Jei mane kas nors užkalbina, prireikia daug laiko sugrįžti atgal istoriją. Kai taip nutinka nuolat, sudirgstu ir vaikštau pikta. Nes man gyvybiškai reikia kelių valandų per dieną, per kurias galiu kurti.
Taigi, galiausiai pasiryžau ir skyriau savaitgalį ne kažkieno kito organizuotiems mokymams, renginiui ar susitikimui, o tiktai rašymui. Kažkada Rasa Sagė man pasakojo, kad išvažiavo į Druskininkus visai savaitei rašyti knygos. Man tai atrodė kažkas neįtikėtinai nuostabaus.
Dabar pirmas vakaras ir jau parašiau vieną skyrių, kurį galvoje nešiojuosi nuo pavasario. Galiu pasakyti, kad tai kuo tikriausia prabanga – kai žinai, kad gali skirti laiko tiek, kiek tau reikės ir niekas tavęs nesutrukdys.
Sąmoningai šiomis dienomis su niekuo nesusirašinėju ar nesusiskambinu. Važiuodama į Vilnių klausiau vieną interviu su žymiu rašytoju, kuri taip pat introvertas (rašytojų tarpe tai gana dažna). Jis sakė, kad rašymas – tai intensyvus pokalbis su savimi. Kaip žinia, introvertai turi nedidelį pokalbių laiko limitą. Taigi, rašymas kartais išsemia dienos žodžių banką. Arba, kaip man nutinka dažniau, pokalbiai su žmonėmis išsemia kūrybos limitą.
Taigi, visur reikalinga pusiausvyra ir kiekvienas žmogus turi surasti savo ribas, galimybes ir komfortišką gyvenimo būdą.
O aš vis dar pilna kunkuliuojančio džiugesio nes galėsiu rašyti, kiek tik noriu!
Tavo Lavisa
