Brangus Grimuarai!
Žolinė. Tiesą sakant, anksčiau nelabai švęsdavau šią dieną. Niekada nesu nešusi į bažnyčią pašventinti gėlių puokštės. Šiandien kilo noras pasidomėti, kas tai per šventė. Visur rašoma, kad tai katalikiška, kaip visi žinom, švenčiausios mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Tačiau pati šventės esmė neleidžia patikėti, kad tai išimtinai bažnytinė šventė. Tik kai kur yra puse lūpų užsimenama, kad šventės šaknys slypi gilioje senovėje, tai labai archaiška šventė. Ką galima švęsti tokiu metu? Manau, akivaizdu.
Etnologė Gražina Kadžytė sako, kad Žolinės dieną švenčiama visos augmenijos branda ir dėkojama už naują derlių. Pasak etnologės, skinti žolynai yra labai svarbūs tradicinei lietuvių kultūrai ir simbolizuoja gyvenimo pilnatvę. Anksčiau Žolinės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona, svaidant paplotėlį iš rankų į rankas per ugnį.
Įsigalėjus krikščionybei ši diena buvo sutapatinta su bažnytine švente, Lietuvoje ši šventė perėmė kai kuriuos Žemynos kulto aspektus.
Tarybiniais laikais bandyta iš viso naikinti Žolinės tradicijas, keičiant jas kitomis vasaros pabaigtuvių ir derliaus šventėmis.
Dabar dar labiau įsitikinau, kad Lietuvoje krikščionybė yra glaudžiai persipynusi su senaisiais papročiais. Todėl naujieji mums ir tinka. Ta pati panelė, tik kita suknelė, kaip sako liaudies išmintis. Gal vardas ar išorinė apeiga pakito, tačiau svarbiausia žinutė liko ta pati.
Man pačiai nepatinka skinti žolynus. Man patinka, kai jie auga pievose, savo erdvėje, žydi, klesti, bendrauja su aplinka. Manau, kad turi būti tikslas, kodėl skini – tam, kad suvalgytum, sudžiovintum vaistažoles ar kokiu nors kitu praktiniu tikslu. Juo labiau, kad lauko gėlės, parneštos į namus, nuvysta labai greitai.
Labiausiai man patinka vaikščioti pievoje ir gėrėtis. Įsilieti į tą energetiką, būti, bendrauti. Kartą savo gimtadienio proga pasidovanojau ekskursiją su žolininku. Visą dieną vaikščiojome su grupele žmonių po Vilniaus pakraščio miškelį, apžiūrinėjome augalus ir klausėmės pasakojimų. Kokio šviesumo sielos ten buvo susirinkę! Viena mergina susirūpino, ar taip vaikštinėdami mes nepadarome toms pievoms žalos, ar neištrempiame. Žolininkas nuramino, kad kaip tik darome gera – vaikščiodami išnešiojame sėklytes po platesnę erdvę, taip padėdami augalams išplėsti teritoriją. Ta diena buvo pati tikriausia meditacija.
Šiuo metu jaučiu gamtą apsunkusią, truputį pavargusią, lyg moterį, paskutinėmis nėštumo dienomis. Deivės Laimos laikas eina į pabaigą, netrukus prasidės deivės Raganos metas. Kol Ragana šėlios, gamta ilsėsis.
Tavo Lavisa
