Brangus Grimuarai!
Ar mes turime specialią užduotį šiame gyvenime? Klausinėjam savęs, kokia mano gyvenimo prasmė, koks visų vargų, pastangų tikslas? Lyg giliai viduje kirbėtų nerami mintis, kad turi būti daugiau, kažkas ypatingo ir svarbaus. Mus labai gąsdina mintis, kad gyvenimas gali būti beprasmis, kad jo yra tik tiek, kiek matome plika akimi – gimstame, prastumiame bėgančias dienas kaip sugebam, o tada mirštam. Ateinam iš niekur, nueinam į žemę.
Beprasmybė klaikiai gąsdina. Kai kas sako, kad todėl žmonės sugalvojo dievus ir pomirtinį gyvenimą. Iš baimės. Buvo net visa epocha, kuri teigė, kad žmogus yra tik kūnas. O kūnas veikia kaip robotukas, reikia tik išsiaiškinti mechanizmą ir galėsi jį pataisyti. Taip pat pradėta žiūrėti ir į Žemę – reikia ją išnaudoti savo tikslams ir tiek.
Dabar jau žinom, kad toks požiūris nepasiteisino. Priešingai, tik dar labiau viską sujaukė ir dabar jau niekas niekam neaišku.
Tai kaip ten su ta gyvenimo prasme ir tikslu?
Prisimenu, anksčiau mane gana aštriai kamuodavo šis klausimas. Atrodė, nedarau to, ką turėčiau, nerandu savęs, kažkas ne taip, kažko nesuprantu. O laikas bėga. Tie jausmai persekiojo todėl, kad taip ir buvo. Nedariau to, ką padaryti atėjau į šią Žemę. Kai tik pasidaviau vedimui iš aukščiau ir įsiklausiau į save, beprasmybės jausmas dingo. Kritiniu momentu, kai stovėjau kryžkelėje ir rinkausi, ar eiti ten, kur mane veda dvasiniai vadovai, ar gyventi pagal fizinio pasaulio programą, gavau aiškią žinutę – jei nesiimsiu daryti to, ką buvau suplanavusi prieš ateidama į šį pasaulį, turėsiu netrukus išeiti. Ir vėl bandyti iš naujo.
Mes visi ateiname į šį pasaulį su tam tikru planu. Kadangi planas susijęs su dvasiniais dalykais, o ne fiziniais pasiekimais, šiame materialiame pasaulyje prisiminti tą tikslą sunku. Mūsų auklėjimas ir švietimo sistema ne tik nepadeda, bet ir labai intensyviai trukdo, pavyzdžiui tuo, kad skatina konkurenciją. Tuo tarpu visų mūsų tikslai susiję su bendradarbiavimu, pagalba, patarnavimu kitiems. Tik taip elgdamasis augi dvasiškai pats.
Mūsų gyvenimo tikslai labai glaudžiai susiję su momentais, apie kuriuos tau rašiau vakar. Būtent tie momentai yra mažyčiai egzaminai mūsų sieloms.
Tačiau nevertėtų jaustis vargšiukais, kurie nuolat egzaminuojami ir tikrinami. Esam galingi kūrėjai. Patys nesuvokiam, kokie galingi ir kiek daug kiekviena mūsų mintis, žodis, veiksmas, jausmas turi įtakos. Galim išgydyti save ar susargdinti. Galim pastatyti miestus ir juos sugriauti. Galim tiek, kiek sau leidžiam. Šį dalyką sunkiausia suvokti.
Galim tiek, kiek sau leidžiam.
Tavo Lavisa
