Brangus Grimuarai!
Aš turiu magišką taką, kuriuo einu nuo vaikystės. Kilometrų kilometrus per laukus, visada į vieną pusę. Gal ne visai vaikas, labiau paaugliukė, eidavau ta kryptimi ieškodama miško. Svajojau apie mišką metų metus, lyg apie seniai turėtus namus, lyg apie pasakų šalį, lyg tik ten būtų mano širdis sveika. Skausmingai ilgėjausi miško lyg artimos sielos. Augau soduose, tačiau miško jie negalėjo atstoti. Ir aš eidavau, toli horizonte matydama išsvajotą medžių juostą.
Taip ir nepriėjau tos juostos. Miškas, kuris atrodė ranka pasiekiamas, toldavo beeinant. Tik tada, kai mano vaikystės soduose pasistatėm namą ir vėl pradėjau matyti mišką tolumoje, pradėjau eiti. Priėjau. Tie medžiai labai toli, beveik penkiolika kilometrų nuo mano namų, taigi, pirmyn ir atgal išeitų apie trisdešimt. Tikrai per tolimas kelias vaikui. Ir ne miškas ten, o tik medžiais apaugę upės Dovinės krantai.
Būtent pagal šią upelę ir pavadinau kunigaikščio Gausmio pilį Dovine.
Dabar dažnai einu link Dovinės, o tiksliau, Padovinio piliakalnio. Jis kiek arčiau, apie šeši kilometrai tiesiai laukais. Kelias vis dar magiškas. Jau neturiu to skausmingo ilgesio, kaip vaikystėje. Ilgesys dingo vos prieš kelis metus, kai patyriau vieną viziją. Dabar einant man svarbiau ne pasiekti tikslą, nors visada stengiuosi užlipti ant piliakalnio ir atlikti ten savo ritualą – sukalbėti ten vieną maldelę, nusilenkti saulei ir žemei, pasėdėti ant prie piliakalnio esančių didžiulių akmenų. Dabartinė aš vertinu patį kelią. Vidury laukų lyg pora auga didžiuliai ąžuolas ir liepa, mano kelias eina pro juos, lyg pro stebuklingus vartus. Pasisveikinu su jais, nusilenkiu. Prieinu ir apkabinu. Nuo liepos srūva rami šilta motiniška galia. Nuo ąžuolo tvirtumas, sveikata, vyriško glėbio paguoda.
Laukai gyvena savo gyvenimą. Ten bėgioja kiškiai ir lapės, išdidžiai vaikščioja gandrai ir klykauja gervės, šuoliuoja stirnaitės.
Eidama tuo keliu suvokiau, o tiksliau, prisiminiau, kaip seniau žyniai iš paukščių ir žvėrių pranašaudavo. Ir pati pradėjau taikyti (taip ir norisi sakyti ne „pradėjau“, bet vėl taikau) šį metodą. Jeigu turiu aiškų klausimą, užduodu jį kelio pradžioje ir paleidžiu, pradedu galvoti ką nors kita. Ir beeinant žvėrys ir paukščiai visada atsako. Labai smagus dalykas, nesistebiu, kad žyniai ir žynės jį mėgo. Labiau stebiuosi, kad dabar tokių būdų nenaudojame.
Kaip žinau, kad atsakymas teisingas? Nes jis ne visada man patinka 😊
Tavo Lavisa
