Brangus Grimuarai!
Mintis apie rašymą man sukelia dvasinį jaudulį. Šį jausmą jaučiu nuo vaikystės, kartais jį sukelia skirtingi dalykai. Taip jaučiuosi rinkdamasi siūlus naujam nėriniui. Vaikystėje prieš rugsėjo pirmąją apsilenkdama naujus sąsiuvinius ir susidėdama naujus rašiklius, pieštukus, flomasterius. Žiūrėdama į tuščią piešimo popieriaus lapą. Visada įsivaizduoju, koks tobulas gali būti kūrinys. Įtraukianti knyga. Gražios spalvos jaukus megztinis. Labai tvarkingi lietuvių ar anglų kalbos užrašai. Kiekvienais metais prisižadėdavau sau, kad tie užrašai bus tobulai tvarkingi ir estetiški, spalvotais flomasteriais pabraukytos svarbios frazės. Koks gilus bus piešinys.
Ar tą saldų jaudulį sukelia galimybė kurti? Ar pats procesas?
Kūrybos metu, užpildant tuos tuščius lapus turiniu, kompiuterio wordo, mokyklinio sąsiuvinio lapo, piešimo sąsiuvinio, jausmas jau nebūna toks saldus. Tai yra pastangos, darbas ir proceso metu po truputį užlieja nusivylimas. Nes kūrinys niekada nebūna tobulas. Tenka susidurti su savo ribotumu. Knygos nubėga paviršiumi, tempas netolygus, kartais per lėtas, kitur per greitas. Skubant atlikti daugybę užduočių mokykloje, raštas būna vos įskaitomas, pabraukymai ne spalvoti, o greitosiomis kreivai brūkštelėti tuo pačiu rašikliu. Piešinys blankus ir kreivokas, vaikiškas. Net mano nėriniai retai kada būna tokie, kaip įsivaizdavau, nes aš labai retai laikausi instrukcijų. Siūlus imu ne tokius, kokie nurodyti, o tuos, kurie patraukė dėmesį, kai buvau parduotuvėje, nepaisant jų storio ar pluošto. Vąšelį taip pat imu tokį, kokį randu rankdarbių stalčiuje ar krepšyje. Ir improvizuoju eigoje.
Per daugelį kūrybos metų, nuo pat pirmųjų vaikiškų piešinių, išmokau, kad nusivylimas yra neatsiejama kūrybos dalis. Etapas. Jau nekalbant apie tai, kad jau kūrybos procese žinai, kad yra super talentingų žmonių, kurių kūriniai gniaužia kvapą. Nusivylimas tampa dvigubu, savas kūrinys neprilygsta nei pirminiam įsivaizdavimui, nei kitų sukurtiems šedevrams.
Tas dvigubas nusivylimas nepriverčia manęs numesti kūrinio. Ir ne todėl, kad būtinai turėčiau užbaigti kiekvieną darbą, tikrai ne. Turiu krūvas pradėtų rašyti knygų, įpusėtų mezginių. Kartais tiesiog prarandu susidomėjimą ir atidedu tą darbą ateičiai. Tai niekada nėra geras ženklas. Nes jei jaučiu užsidegimą, noriu darbą padaryti kaip įmanoma greičiau. Skubu lyg botagu vejama. Paprastai pati save veju, užsibrėždama beveik nerealų terminą.
Tam, kad užbaigčiau kūrinį, turiu labai aiškiai vaizduotėje matyti rezultatą. Kai darbas užbaigtas, užplūsta dar kitas jausmas, gal net visa jų puokštė. Pasididžiavimas, kad aš tai padariau, man užteko disciplinos ir sugebėjimų. Net jei kūrinys neatitinka pirminių lūkesčių, paprastai man jis patinka, netobulas, savotiškas, mano. Naujas dalykas, kurio iki tol nebuvo, o dabar yra. Aš esu kūrėja, o tai, mano manymu, gyvenimo šioje Žemėje prasmė. Plačiąja prasme. Šis jausmas taip pat malonus.
Ar tai reiškia, kad procesas, kūrybos vidurys, yra kančia?
Ne. Man patinka judesiai. Žodžių suvedimas kompiuterio klaviatūra. Rašymas tušinuku į sąsiuvinį. Kaip rankos juda piešdamos ar nerdamos. Kaip baltas lapas po truputį tampa kažkuo. Istorija, piešiniu. Štai, radau trečią malonų kūrybos jausmą.
Trys malonūs jausmai prieš vieną nemalonų, tokia kūrybos matematika. Susitvarkyti su tuo nemaloniu lengviau, jei nepateiki savo kūrinio viešam įvertinimui. Knygų atveju prie neigiamų jausmų prisideda aplinkinių kritika. Bet čia įvyksta toks įdomus dalykas. Dėl to nusivylimo savimi jausmo kūrybos proceso metu, svetima kritika nėra tokia skaudi. Dažniausiai mano reakcija būna: „Taip, taip, nepasakei nieko, ko aš pati nežinočiau“. Čia konstruktyvios kritikos atveju.
Dar vienas įdomus dalykas. Kritikos metu dažnai pastebiu, kaip žmonės mėgina susitvarkyti su nusivylimu savo gebėjimais kūrybos procese išsiliedami ant kitų. Klasikinis, jei įrodysiu, kad kiti tai daro dar prasčiau už mane, pasijusiu geriau. Visi suprantam, kad tai nėra sveikas susitvarkymo su savo emocijom būdas, tokiu atveju galiu tik suprasti, kad kūrybos jausmų amerikietiški kalneliai yra rimtas išbandymas kiekvienam.
Kūrybos emocijų kokteilis yra stiprus ir sukeliantis priklausomybę, todėl norisi dar ir dar. Kaip kopti į kalną, kurio viršuje laukia svaiginantis vaizdas.
Dar vienas dalykas. Yra veiksmų disciplina ir vaizduotės disciplina. Pavyzdžiui, sėsti prie kompiuterio rašyti yra veiksmų disciplina. Rašyti tą pačią istoriją, užbaigti knygą iki galo, yra vaizduotės disciplina.
Su vaizduotės disciplina man sunkiau nei su veiksmų.
Pavyzdžiui šį kartą pasiėmiau kompiuterį, rytinį puodelį kavos, atsisėdau pakabiname krėsle, kurį mes vadinam kiaušiniu dėl formos, žiūrėjau į rugpjūčio sodą su obelų šakomis, svyrančiomis žemyn nuo sunkios vaisių naštos, jau ruduojančius lapus, gelsvą nupjautų javų ražieną ir ketinau prirašyti du lapus vien gamtos aprašymo.
Negalvok, kad tai būtų nuobodu, Grimuarai! Viskas priklauso nuo to, kaip tai padarai, kaip skaitytoją atsivedi į tą vietą, kurioje esi. Nes labai norėčiau, kad galėtum pajusti visaapimantį pasitenkinimą, kurį jaučiu būdama būtent šioje vietoje ir darydama tai, ką darau.
Tačiau mintys nuvedė kitur, o aš nuėjau paskui jas ir pirmą kartą išsinagrinėjau kūrybos proceso emocijas. Kaip kiekvienoje pasakoje – ta būtybė, kurios vardą žinai, tau neturi didelės galios.
Niekada nenustosiu žavėtis protėvių išmintimi.
Tavo Lavisa
