Brangus Grimuarai!
Šiandien rašiau Airilę, vėjų raganą. Norėčiau sakyti, kad jau paskutiniai taškai, tačiau deja… Airilė man kietas riešutėlis. Ir ne veltui. Ji išlepinta kunigaikštytė, kuri augo apsupta meilės, rūpesčio ir laisvės. Jos tėvas galingas ir turtingas kunigaikštis, mama visų gerbiama žiniuonė, jų keturios raudonplaukės dukros gražios ir pašėlę.
Airilei atrodo, kad ji visada gaus, ko panorėjusi. Pavyzdžiui, nusižiūrėtą vyrą.
Tik tas vyras visai nėra nusiteikęs šokti pagal išpaikintos, gyvenimo ir sunkumų nepažįstančios mergiotės įgeidžius. Jaunas kunigaikštis turi pasirūpinti savo žmonių saugumu neramiais laikais, kai priešai supa iš visų pusių. Juo labiau, kad Dovinės pilies kunigaikštytės šiaip ar taip yra pasmerktos giminės prakeiksmo, visi tai žino.
Kad taptų tinkama kunigaikštiene, Airilei teks suaugti ir prisiimti savo veiksmų pasekmes. Kad taptų visaverte ragana, jai teks pažinti visas savo galias. Nuo kūdikystės ji žino, kad yra vėjų ragana. Tačiau ką tai reiškia? Taip, kartais ji gali sukelti vėtrą. Vėtra gali būti jai naudinga, bet gali ir pridaryti daug rūpesčių, kaip tuos kartus, kai išpūtė žiemai suvežtą šieną po visą pilies kiemą. Ne veltui daugelis pilėnų ją vadina vėjo vaiku. Vėjavaike, jei tiksliau.
Kokios yra vėjų raganos galios?
Kad padėčiau Airilei atsakyti į šį klausimą, nemažai domėjausi vėjo reikšme mitologijoje ir simbolikoje. Apsistojau prie trijų knygų, kuriomis remsiuosi suteikdama vėjų raganai galias. Tos knygos yra Rasos Ambraziejienės „Rasties versmė, apie ženklus ir simbolius“, Dainiaus Razausko „Vėjūkas“ ir Valdžio Celms „Baltų raštai ir ženklai“
Yra keturi vėjai (keturios pasaulio šalys, keturi metų laikai, keturios paros dalys ir t.t.) ir yra Vėjų Močia. Gausūs lietuvių duomenys liudija mitinio Vėjo glaudų ryšį su vėlėmis, velniais, demonais ir mirtimi. Yra uraganai, audros, stogus plėšiančios vėtros, medžius raunantys viesulai, smėlio užpustytų kaimų priežastis.
Be šių tamsių nuorodų yra ir kita vėjo pusė – tai laivo bures pučiantis vėjas, gaivinantis vėjo dvelksmas karštą dieną, ežero raibuliavimo priežastis, galimybė išskleisti sparnus ir skristi.
Pats švelniausias vėjas – tai įkvėpimas ir iškvėpimas. Vėjas – tai kvėpavimas, dvasia.
Lietuviai žirgą siejo su vėju ir sielos kelione į anapusinį pasaulį.
Todėl Airilė turi žirgą-familiarą Pietį.
Apie Vėjo galią pasakoja lietuvių pasaka Apie Saulę, Vėją ir Žiemą, kurioje kartą vienas žmogus sutikęs visus šiuos tris dievus ir jie įsakė nusilenkti vienam iš jų – stipriausiam. Žmogus nusilenkė Vėjui. Supykusi Saulė bandė žmogų sudeginti, tačiau papūtė šaltas vėjas ir jį išgelbėjo. Žiema pamėgino sušaldyti – papūtė šiltas pavasarinis vėjas ir ją ištirpdė.
Taigi, galimybės vėjų raganai yra didžiulės. Ar sugebės Airilė jomis pasinaudoti? Kita vertus, didelę galią sunku sutramdyti, suvaldyti. Kas bus, jei Vėjo demonas užvaldys pačią Airilę?
Štai tokie smagūs ir sudėtingi rebusai atiteko mudviem su Airile. O juk ji, galų gale, yra tiesiog jaunutė mergina, kuri svajoja surasti meilę.
Ką teks paaukoti, kad nugalėtų ją persekiojantį prakeiksmą? Ir ar to užteks?
Tavo Lavisa
