Brangus Grimuarai!
Paveikslėlyje penkios raganos ir viena apsimetėlė. Čia raganos iš mano kolekcijos. Iš Graikijos, Bahamų, Lietuvos, Škotijos ir Norvegijos. Tiesa, viena iš jų visai ne ragana. Ar atspėtum, kuri, ir kas ji yra iš tiesų?
Pirmoji mano įsigyta raganiukė buvo iš Juodkrantės, suprantama, prie raganų kalno. Kuris, iš tiesų, seniau visai nebuvo raganų kalnas. 19 amžiuje – 20 amžiaus pradžioje čia labai mėgta švęsti Jonines arba Rasas, todėl jį vadino Jono kalnu. Tačiau legendos pasakoja, kad seniau čia raganos ir velniai mėgdavo savo puotas kelti, net pati deivė Ragė apsilankydavusi. Dėl tokių legendų ir pradėta čia kurti skulptūrų ekspoziciją.
Labai įdomi ta legendų kaita. Štai prie Gelgaudiškio miestelio yra Velnių kalnas, kuris, pasirodo, anksčiau būdavęs Vėlių kalnu. Pajusk, Grimurai, pavadinimo svorį. Kaip šventas kalnas, ant kurio kadaise ypatingomis progomis pasirodydavo protėvių vėlės, pavirto velnių puotų kalnu, kur suskrisdavo piktosios dvasios, nuogos raganos ant šluotų, ožių ir dar galas žino, ko, ir rengdavo orgijas, lėbavimus, ištvirkavimus ir visus kitus pasibjaurėjimą keliančius dalykus. Ar nutuoki, Grimuarai, kada šventas kalnas pavirto nuodėmės kalnu? Ar nejauti, kad maždaug tuo pat metu išmintinga reginti moteris – ragana – pavirto šėtono tarnaite, sugulove ar tiesiog pusprote, įsivaizduojančia nežinia, ką?
Ar žinai, Grimuarai, kad dauguma to, ką dabar žinome apie raganas, yra žinios, parašytos jau persekiojant ir stengiantis jas išnaikinti? Tai yra, visos tos žinios, detalės ir pasakojimai, yra parašyti raganų priešininkų, perimti liaudies ir daug kartų perpasakoti, pridedant savų detalių.
Argi tau nesmalsu, kokios jos buvo iki tol, kol pradėta jas persekioti ir juodinti?
Man labai smalsu. Skaitau ir ieškau pėdsakų keliaudama po visą pasaulį, tačiau šį kartą Norvegijoje, radau sakinį, kuris geriausiai nukreipia. Raganos reikia ieškoti po savo oda.
Norėčiau, kad pažvelgusi po oda, rasčiau tik šviesą. Žinai, tokią, kokia giriasi nušvitę žmonės. Moterys, vilkinčios šviesiomis lengvomis suknelėmis, su lengva šypsena veiduose, sakančios, kad jos viską mato ir visiems siunčia tik laiminimus. Tačiau tokia šviesa visada būna tik virš odos.
Esu mačiusi ir švytinčių iš vidaus. Švytinčių akimis ir savo darbais. Paprastai jie nesako, kad siunčia šviesą. Jie sako: Aš noriu pasikalbėti. Pabūti su tavimi. Pabūti dėl tavęs.
Pas mane po oda, Grimuarai, yra miškas paskendęs rūke. Kvepiantis samanomis ir žieve, grybais ir drėgme. Čia nedaug garsų. Kartais pačiulba paukščiai, tačiau jų giesmė prislopinta miglos. Kartais girdisi žingsniai ar balsai. Rūkas tirštas, todėl matosi vos vienas žingsnis į priekį. Nužengus tą žingsnį atsiveria naujas vaizdas, tačiau nedaug, tik vos vos, skatinantis dar žengti į priekį.
Bet svarbiausia, Grimuarai, tame miške tikrai gyvena raganos. Tos pačios seniausios, nuo Neolito laikų.
Po mano oda mažai šviesos. Raganiška daugybės gyvenimų praeitis turi savo svorį ir vandenyno tamsos gylį. Man taip patinka.
Tavo Lavisa
