Brangus Grimuarai!
Aš namie! Per pastarąsias tris dienas pervažiavome Norvegiją, Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją ir Lietuvą. Vaizdai keitėsi pašėlusiu greičiu, išliks ryškiausi įspūdžiai, didžiausios pamokos. Išbandėme gana ekstremalių pramogų, tokių, kaip kopimas ant ledyno ar leidimasis žemyn šlaputėliu nuožulniu šlaitu, kuris vos prieš kelis dešimtmečius buvo ledyno dugnas. Abu kopimo ant ledyno gidai daug pasakojo apie ledynų formavimąsi ir tirpimą, judėjimą ir kaitą. Iš tiesų, ledynai skleidžia įvairiausius garsus! Ten viskas poška, gurga, čiurlena, šnypščia, dunda. Ledynų gido darbas įdomus tuo, kad per vasarą ledynas labai smarkiai keičiasi. Ir jei nebuvai ant jo pora savaičių, gali būti, kad praėjimo, kuris buvo anksčiau, jau nebėra. Arba įdubos šlaitas suplonėjęs tiek, kad gali įlūžti. Tačiau iš gidų balso ir akių gali suprasti, kad gamtą jie labai myli ir gerbia.
Žinai, Grimuarai, paburnosiu. Neseniai feisbuke skaičiau vieną lietuvės komentarą. Ji nenori eiti į savitarnos kasas parduotuvėje, nes jai niekas nemoka už jos pačios prekių įskanavimą ir susidėjimą į maišelį. Ji taip pat nerūšiuoja šiukšlių, nes už tai jai taip pat niekas nemoka. Pabuvusi Norvegijoje supratau, kad ten toks požiūris neįsivaizduojamas.
Labai maži dalykai išduoda skirtumus tarp kultūrų. Pavyzdžiui, stovėjau prekybos centre prie kasos, prieš mane žmogus apsipirkinėjo su gan daug prekių, aš buvau antra. Susidarė eilutė žmonių ir iš karto atbėgo kitas pardavėjas į antrą kasą. Aš neskubėjau, juk buvau jau prie šios kasos. Esu įpratusi, kad Lietuvoje žmonės stengiasi kuo greičiau pribėgti, būti pirmesni. O ten niekas nėjo, rodė man, kad mano eilė, aš turiu eiti į naują kasą. Pasakodama vyrui pasijuokiau, kad greičiausiai mums tas noras aplenkti kitą liko iš tarybinių laikų, kai eilės galui neužtekdavo to nedidelio kiekio atvežtų „deficitinių“ prekių, kaip daktariškos dešros, tualetinio popieriaus ar ledų. Visi tautų elgesio modeliai, valgiai ar įpročiai turi savo istorines ar gamtos sąlygų nulemtas priežastis.
Šiandien pietavome Latvijoje, gražioje kavinėje-sodyboje netoli Rygos. Maistas ten skanus, vietinis. Aš išsiilgusi užsisakiau šaltibarščių. Bet jie ne tokie, kaip Lietuvoje! Pagal sudėtį juose turėjo būti ir dešrelių, ir kiaušinių, tačiau jų mano lėkštėje nebuvo. O blogiausia, kad juos patiekė ne su bulvėmis, o su duona😊
Toje kavinėje nuo stogo prie sienos grandine prikabintas pusės krepšinio kamuolio dydžio akmuo. Ir lentelė, aiškinanti, kad tai orą nuspėjantis akmuo. Jei akmuo šlapias, vadinasi lyja. Jei baltas – sninga. Jei siūbuoja, reiškiasi, vėjuota. Jei jo nematyti – rūkas. Ir taip toliau.
Man labai patinka ta humoristinė pranašavimo idėja. Tiesą sakant, raganos dažnai taip pat stebi tai, kas matoma plika akimi ir pagal tai daro spėjimus. Tame nieko blogo, taip pat elgiasi ir psichologai, ir darbuotojų atrankos skyriai. Visi pagal išorines detales mėgina nuspėti, kas slypi giliau. O su tuo „giliau“ visi elgiasi pagal savo sritį.
Tavo Lavisa
