Brangus Grimuarai!
Šiandien per Švediją į Suomiją, traukiniu į Helsinkį. Naktį praleisim traukinyje. Nuostabu žiūrėti, kaip gretimos šalys kaimynės skiriasi, tiek gamta, tiek pastatais, valgiais, žmonėmis. Man patiko, kad Švedijos viešbutyje Laponija buvo daug gamtos motyvų, galima sakyti, senos trobos, kluono stilizuotų detalių, o dalis kambarių turėjo runų ženklus. Kai prieš pora metų atostogavome Gotlando saloje, lankėmės muziejuje, ten matėme daug eksponatų su runomis.
Lietuviškos runos man yra mistika. Mokslas kategoriškai neigia jų buvimą, nors keletą radinių su runomis esame radę ir Lietuvoje. Vienas jų, kalendorius, yra eksponuojamas Molėtų observatorijoje. Turime ir runų specialistą Juozą Šeimį, apie lietuviškas runas parašiusį ne vieną knygą. J.Šeimys teigia radęs ne vieną radinį su runomis. Runų entuziastas yra kilęs iš Marijampolės, dabar gyvena viename kaimelyje, netoli Marijampolės. Tiesą sakant, aš penkiolika metų gyvenau gretimoje laiptinėje nuo Juozo Šeimio. Tuo metu man runos nerūpėjo, nors ir žinojau, kad jis rašo apie tai knygas. Kai jau susigriebiau, paaiškėjo, kad visos knygos išparduotos. Radau vieną egzempliorių per sena.lt ir važiavau net į Vilnių pasiimti. Štai tokie kartais būna kuriozai. Dabar laukiu jo naujos knygos „Nojaus ugnis runose“ pasirodymo. Per šios knygos pristatymą buvo didžiulis ažiotažas. Planuoju susitikimą su autoriumi prie arbatos puodelio.
Mūsų istorija pasakoja, kaip uoliai kryžiuočiai naikino visas senojo tikėjimo apraiškas Lietuvoje. Kirto šventas giraites, skaldė reikšmingus akmenis, naikino visus ritualinius reliktus. Jeigu būtų surasta patvirtintų runų įrodymų, bažnyčia netektų labai svarbaus argumento, kad būtent vienuoliai atnešė raštą į Lietuvą.
Mokslininkai iš Juozo Šeimio juokiasi ir neigia visas jo teorijas. Tačiau aš tame nematau nieko baisaus. Mokslininkai juokėsi ir iš Marijos Gimbutienės. Per vieną paskaitą girdėjau, kad tai yra natūrali mokslo reakcija į naujas teorijas. Iš pradžių juokiamasi ir inovatorius vadinamas pakvaišėliu. Tada po truputį imama svarstyti ir tikrinti galimybes. O galiausiai visi priima naują tiesą kaip savaime suprantamą dalyką.
Turėdama galvoje visus šiuos niuansus įtraukiau runas į „Regėtojos“ istoriją. Esu tikra, kad raštas Lietuvoje buvo, žmonės žymėdavosi ženklais ir simboliais tai, kas jiems svarbu. Įausdavo užšifruotus pasakojimus į juostas. Tuomet daugybė ženklų turėjo reikšmę, pavyzdžiui tokie, kaip gėlių spalvos, papuošalai ir t.t.
Vienas iš ženklinimų pavyzdžių – šeimininkės pirmąjį duonos kepalą pažymėdavo Perkūno kryžiumi. Daug simbolių reikšmių aprašyta latvio Valdis Celms „Baltų raštai ir ženklai“. Norint bent pradėti suvokti visą senųjų simbolių gylį galima paklausyti youtube Baltų pasaulėvaizdžio ŽENKLAI I dalis.
Degu didžiausiu noru pažinti senąją baltų išmintį ir slėpinius, daug trupinukų, kuriuos sužinau, sudedu į savo knygas.
Štai dabar, rašydama Airilę, vėjų raganą, skaitau Dainiaus Razausko „Vėjūkas“. Didžioji dauguma Airilės galių yra iš senovinių mitologinių žinių apie vėjo mistines savybes. Ir dar šis bei tas iš ritualų, kuriuos darau pati.
P.S. Nusinėriau savo norvegiško nuotykio liemenę ir Suomijoje jau buvau ja apsirengusi. Jaunėlis nustebo – tai šitaip nemokamai gali gauti drabužį? 😊 Vyras, kuris daugmaž nutuokia, kiek galėtų kainuoti šeši kamuoliai kokybiškų siūlų Lafotenuose ir matęs, kiek laiko nėriau tą daiktelį, pradėjo juoktis: „Nieko sau nemokamai“. Tačiau man tai buvo kelionės malonumas ir dar viena pamoka, kad reikia išnaudoti akimirką. Tuo metu mačiau siūlų krautuvėles ir užplūdo noras veikti. Pavažiavus kiek toliau jau tų parduotuvių nebeliko, o ir noras gal būtų išblėsęs, liktų tik ketinimo prisiminimas. Supratau, kad visada taip: jei užplūdo impulsas veikti – reikia veikti iš karto.
Tavo Lavisa
