Brangus Grimuarai!
Mūsų skandinaviška kelionė eina į pabaigą, šiandien mes jau nakvojame Švedijoje. Beveik visa diena buvo skirta kelionei, su keliais trumpais sustojimais. Kraštovaizdis čia jau labai skiriasi nuo Norvegijos šiaurės, ten buvo aukšti kalnai ir fjordai, o įvažiavę į Švediją kelis šimtus kilometrų važiavome tik mišku, gyventojų labai mažai, tik kur ne kur yra kempingai prie ežerų. Prieš išvažiuojant iš Norvegijos, visai netoli sienos, prie vieno namo pamatėme papuošimą – šluotą ir ant jos pasodintą žmogaus dydžio raganą. Jau sakiau tau, kad Norvegijoje su raganomis susijusių dalykų mažai, todėl tokia didelė dekoracija man buvo savotiškas ženklas. Norvegija su manimi atsisveikino, ragana skrenda namo.
Išvažiavome iš poliarinio rato, todėl šiąnakt jau turėsime tikrą naktį. Keista, kad važiuojant piečiau, temperatūra krenta, dabar čia tik 13 laipsnių. Tikiuosi, kad nuo Talino vėl pajusime šilumą.
Dar truputį keista, kad sekanti nakvynė po stogu bus namuose ir kad vienoje vietoje išbūsim daugiau nei dvi tris dienas.
Kadangi rytoj laukia dar keletas valandų mašinoje, tikiuosi užbaigti savo liemenę. Kai nevairuoju, neriu savo nėrinį. Kai vairuoju, rašau. Geriausios mintys kyla vairuojant, gaminant valgyti, einant pasivaikščioti, jei tuo metu neklausau audio knygų.
Dabar jau galiu pasakyti, kad ekstremaliausias Norvegijos patyrimas buvo kopimas į du ledynus, ypač antrąjį, vakarykštį.
Ragavau banginio mėsos. Kepsnys man nelabai patiko, karpaccio patiko. Dar apleistame paplūdimyje radome milžinišką kaulą, kuris atrodė lyg iš medžio padarytas sostas. Pasiguglinę išsiaiškinom, kad tai banginio kaulas.
Lietuvių ir norvegų kultūra ir mentalitetas labai skiriasi. Mano nuomone, abiem pusėms yra ko vieniems iš kitų pasimokyti.
Mane truputį graužia sąžinė, kad šis dienoraščio projektas turėjo būti apie magiją ir raganavimą, o gavosi kelionių blogas. Tačiau man labai patinka rašyti šiuos laiškelius, jie man yra tikra atgaiva po visokiausių dienų. Tarp besikeičiančių vietų, pavadinimų, kalbų, reginių, kartais tik šis projektas leidžia įsižeminti ir sugrįžti į save. Planuoju tęsti jį ir rudenį, gal tada pavyks parašyti daugiau apie magiją, juk ruduo tam labai tinkamas.
Kalbant apie raganavimą, vienoje savo knygų (berods, „Būti (su) ragana“) esu minėjusi Lammas šventę. Taigi, Lammas yra šiandien, rugpjūčio 1 dieną. Senovės tradicijose tai yra pirmoji derliaus šventė, duonos diena. Ši šventė primena mūsų ryšį su žeme ir leidžia prisiliesti prie gamtos ciklų. Paprastai per Lammas būdavo aukojama duona, iškepta iš pirmųjų tų metų javų.
Senovėje šią dieną buvo atliekama daug ritualų ir tradicijų, susijusių su derliaus dievais. Šiais laikais taip pat labai naudinga švęsti derliaus šventę. Galima švęsti visuomeniškai – iškepti duonos ar pagaminti kitų patiekalų iš šviežio derliaus ir sukviesti draugus ar giminaičius pasivaišinti. Geriausia įsigyti produktų vaišėms iš ūkininkų turgelių, taip palaikant tuos, kurie su meile augina sveiką maistą.
Raganos gali švęsti dar giliau prisiliesdamos prie senųjų tradicijų. Ant savo altoriaus (dažna ragana turi susikūrusi savo privatų, greičiausiai slaptą, altorių, ant kurio deda sau svarbius magiškus dalykus, kristalus, žvakes, taurę, peilį ir t.t., ir atlieka ritualus). Taigi, ant paruošto altoriaus reikėtų padėti šviežios duonos, idealu, jei tai rituališkai pačios kepta duona, pastatyti taurę su vynu ar šviežiomis sultimis, pamerkti lauko gėlių. Ritualo metu reikėtų padėkoti Gamtai ir deivėms už derlių. Pagalvoti apie savo gyvenimo derlių ir už jį taip pat kuo nuoširdžiausiai padėkoti. Dėkingumas yra stipriausia ir galingiausia kurianti energija.
Žinoma, šiandien keliaudama aš negalėjau tinkamai švęsti šios šventės, tačiau planuoju atlikti ritualą sekmadienį, tuo pačiu dar padarysiu ir išsiilgtą kortų skaitymą.
Tavo Lavisa
