Brangus Grimuarai!
Šiandien buvome antrame savo ledyne, Svartisen. Tai antras didžiausias ledynas Norvegijoje. Iš anksto galvojome, kad šis žygis į ledyną bus kur kas lengvesnis, nei pirmasis. Nežinau, kodėl.
Mūsų vaikai jau iš vakaro sakė, kad nekaip jaučiasi. Truputį peršalę, truputį lyg koks virusas. Ryte valgėm pusryčius prieš žygį ir mačiau, kad abu nei šiokie, nei tokie. Galiausiai, pasitarę, nutarėme, kad vaikai lieka kambaryje sveikti. O mes trumpam į mažą ledyno ekskursiją.
Kaip aš vėliau džiaugiausi, kad vaikai liko kambaryje!
Rytas prasidėjo gražiai, laiveliu plaukėme link ledyno (nes kitaip jokio privažiavimo nėra). Mūsų gidė, 29 metų Kristina, pasakojo, kad prie ledyno nuolatos gyvena tik du žmonės, aštuoniasdešimtmečių pora, kurie turi ūkį ir daugybę karvių. Po laivelio mus autobusėliu nuvežė link trasų pradžios. Ten buvo kavinė (paskutinė tualeto galimybė per dieną). Vos pradėjus eiti trasa buvo upė (paskutinė galimybė pasipildyti geriamo vandens).
Kelias kalnu aukštyn buvo status ir baisokas, nes kopėm beveik stačiu nuožulniu akmeniniu skardžiu. Įkopę gan aukštai radome trobelę, kurioje laikomi šalmai, tinkami batai, pirštinės ir pan. Mano vyrui teko persiauti batus, nes buvo apsiavęs per žemais. Aš skolinausi kuprinę (didelę ir neperšlampamą. Lietuvoje net nesupratau, kam tokių reikia, tačiau Norvegijoje be žygio aprangos ir įrangos nė iš vietos. Ir tai ne mados, o išgyvenimo reikalas), užsidėjome šalmus.
Kopėm toliau link ledyno. Reikalas tas, kad net priėjus ledyno apačią, negali tiesiai ant jo užlipti. Ten labai aukštos ledų sankaupos ir didelė tikimybė, kad dalis atskils, kris žemyn ir sužeis.
Akmenuotu šlaitu kopėm dar aukščiau. Apie šią vietą kalbama, kad užkopimas kalnu iki ledyno yra sunkiausia dalis. Tai visiška netiesa, nors užkopimas yra ganėtinai status.
Pagaliau priėjome vietą, kur prie ledyno krašto tarp akmenų radome dvi plastmasines statines. Jose buvo likusi mūsų įranga – kirvukai, diržai kiekvienam prisitvirtinti (kaip bet kuriame laipiojimo virvėmis parke), virvės, katės ant batų, varžtai į ledą ir t.t. Jau nuo kopimo ant ledyno pradžios buvo sudėtinga – siauros ledo viršūnės tarp dviejų bedugnių, į kurias kliokia tirpstantis ledyno vanduo ir į kur galima akies mirksniu pragarmėti. Įspūdį pastiprino nuo kalnų besileidžiantis debesis ir galiausiai prapliupęs lietus.
Ant pirmojo ledyno buvome saulei šviečiant. Dabar galiu palyginti. Pasirodo, kuo labiau apsiniaukę, tuo mėlynesnis ledynas. Lygiai toks, kokį rodo per vaikišką animacinį filmą „Ledynmetis“. Beje, gidė pasakojo, kad prieš keletą metų būtent ant šio ledyno buvo atvykusi Disnėjaus komanda ieškoti įkvėpimo „Frozen“ antrai daliai. Mačiau tą filmą, įkvėpimo jie tikrai pasisėmė.
Kol nulipome, lietus visai įsišėlo. Ir mūsų status akmeninis kalnas pavirto vienu dideliu kriokliu. Lipome tiesiog upių, krioklių vaga, nes pasirodo, vanduo ir žmonės pasirenka tą patį, lengviausią kelią žemyn. Permirkome iki paskutinio siūlo, čiuožėme ant užpakalių akmeniniu šlaitu, bridome per upes. Sušlapimas esant kokiai 14 laipsnių yra visiškai nesvarbus palyginti su tuo, kad turi nulipti nuo kalno gyvas. Adrenalinas ir judėjimas palaiko gan aukštą organizmo temperatūrą.
Šiandienos nuotykis buvo pavojingas ir reikalaujantis jėgų. Kaip visada, pasiekę saugią vietą, tuo nuotykiu labai džiaugiamės. Tokiomis dienomis išmokstam tikros pagarbos ir nuolankumo gamtai. Tokiomis dienomis mano ragana dainuoja, o rašytoja trina rankomis.
Vaikai vakare jautėsi kuo puikiausiai 🙂
Tavo Lavisa
