Brangus Grimuarai!
Iš Reine miestelio Lafotenuose persikėlėme į Glomfjord miestelį netoli Svartisen ledyno. Rytoj planuojame žygį į ledyną. Šis ledynas didesnis ir žygis, greičiausiai, bus kitoks, nei prie Tromsos. Keliaudami į čia stabtelėjome pakelės kavinukėje. Nedidelis kempingas ir kavinė vaizdingoje vietoje prie vandens ir kalnų. Tik įėjęs vaikas šūktelėjo, kad ant rankų dezinfekanto užrašas lietuviškas. Kai atėjo pardavėja, iš karto norėjau sveikintis lietuviškai. Vis dėlto, ji tylėjo, nors mes aptarinėjome meniu lietuviškai. Kol galų gale neištvėrė ir pati pradėjo kalbėti lietuviškai. Pasirodo, tai jų pačių, lietuvių kempingas ir kavinė ir vasaromis jie su vaikais dirba Norvegijoje, o rudenį grįžta į Lietuvą ir planuoja atostogas į šiltesnius kraštus. Vidinis kavinės kiemas ant dviejų aukštų terasų ir valgiai mums pasirodė lietuviški, labai skanūs. Pavalgę nusinešėme lėkštes patys – norvegai dažnai taip daro mažesnėse kavinukėse, norėdami padėti.
Apskritai Norvegijoje pastebėjome, kad į viską žiūrima paprasčiau, nei Lietuvoje. Interjeras, valgiai, atostogos, niekur nenorima išsišokti. Žmonės labai laikosi taisyklių, todėl labai daug kas daroma pasitikėjimo principu.
Pakeliui į Glomfjordą užsukome į aviacijos muziejų. Turėjom progą pavairuoti tikro lėktuvo simuliatorių. Mums netgi įjungė Vilniaus vaizdą ir galėjome nutupdyti lėktuvą Vilniaus oro uoste. Deja, du iš trijų skrydžių baigėsi lėktuvo sudužimu. Galiu sakyti, kad patyriau NDE (near death experience) 😊
Smagiausias dalykas, kad kelte turėjau porą valandų, per kurias rašiau Airilę.
Prisimeni, Lafotenuose, Henningsvar miestelyje ilgesingai žiūrėjau į siūlų parduotuvėles. Neišlaikiau ir nusipirkau jaukių medvilnės, vilnos ir kašmyro siūlų. Dabar važiuodama mašina, kai nereikia vairuoti, neriu liemenę. Paprastą, kad nereikėtų galvoti dėl įmantrių raštų. Labai noriu užbaigti ją dar kelionės metu, kad įnerčiau būtent šias vietas, šiuos jausmus, įspūdžius. Ateinančiomis dienomis laukia daug kelio, todėl esu tikra, kad mano planas pavyks.
Kitas iššūkis, dėl vibracijų pakeitimo per tris dienas, man užtruks ilgiau. Tokios intensyvios kelionės metu sunku sureguliuoti tas vibracijas. Žinau, žinau, kad patyrusi ragana turėtų tai padaryti lengvu pirštų spragtelėjimu. Tačiau, Grimuarai, ragana juk taip pat žmogus.
Atrodytų, daugiau suvokimo, žinių ar galios turintis žmogus turėtų gyventi lengviau? Juk kitiems padeda? Tačiau dažnai būna atvirkščiai. Kuo didesnė galia, tuo didesni išbandymai.
Ar smagu prisiminti praeitus gyvenimus? Visai ne, Grimuarai, juk dažniausiai prisimeni kažkokius išbandymus, traumas. Ar verta stengtis prisiminti? Dėl smalsumo tikrai ne, nebent kažkoks dalykas iš tų gyvenimų tau trukdo dabar. Taip taip, neužtenka pasiknaisioti vaikystėje ir paieškoti tėvų kaltės. Dažnai viskas slypi kur kas giliau.
Ar smagu gauti vizijas apie ateitį? Kaip manai, ar tos vizijos būna malonios?
Ar smagu matyti anapusinio pasaulio būtybes, gauti žinutes iš išėjusiųjų? Nei smagu, nei nesmagu. Su būtybėm reikia atsargiai, visokių jų pasitaiko. O štai išėjusiųjų žinutės paprastai būna labai šviesios.
Kadaise, kai buvau jauna, ir man atrodė, kad raganos yra vos ne visagalės. Tačiau dabar galiu tai palyginti su sportu. Jei įgyji didesnių įgūdžių, keliauji į kitą lygą. O ten viskas darosi tik sudėtingiau.
Olimpiniai sportininkai greičiausiai pasakytų, kad tą išbandymų kupiną kelią vis tiek verta eiti.
Tavo Lavisa
