Brangus Grimuarai!
Vėl pakuojamės lagaminus, rytoj į kelią. Liko dar vienas ledynas, kurį reikia apžiūrėti.
Daug kas manęs klausia, ar kelionės įspūdžiai, kurių buvo daugybė, nuostabūs vaizdai, mistinės vietos, ženklai ir žinios, kurias įgijau – ar visa tai mane įkvepia kurti? Tiesą pasakius, kol kas nežinau. Kad įsibėgėtų vidinis pasaulis ir vaizduotė, išorinis turi sustoti ir nublankti. Kai išorinis pasaulis labai ryškus, tuomet vaizduotei net nėra ką veikti. Aš labai tikiuosi, kad atsiėdus prie savo darbo stalo, visi šie įspūdžiai sužibės naujomis spalvomis ir išsilies žodžiais ant balto lapo.
Turiu vieną baimę, Grimuarai. Bijau, kad mano pasaulis ir realybė tapo tokie mistiški, kad kūryba gali pasidaryti… keistoka.
Norvegijoje ypač jaučiu mitinio pasaulio prisilietimą, kalnai kalba, upės dainuoja, akmenys pasakoja. Mano pirštų galiukai tvinkčioja nuo energijos, mano mintys galingos, kaip niekad. Žinau, kad susikaupė didelė galia, žinau, kad galiu pasiekti, ką tik noriu. Bet su tokiu potencialu reikia atsakingai pasirinkti kryptį. Todėl delsiu, laukiu, kol galėsiu paimti savo kortas ir pažiūrėti, ką jos sako.
Čia, Lafotenuose, jau daugiau sutemsta, tačiau vis tiek nepilnai. Kambariuose vidurnakty tvyro prieblanda ir labai greitai pradeda šviesėti. Ar bus keista, kai sugrįžus namo sutems ir bus tikra naktis?
Iškeliavome į šiaurę ir tikėjomės atšiaurių orų. Tačiau čia beveik visą laiką buvo virš dvidešimt laipsnių, maloniai šilta. Tiesa, Norvegijoje oras labai permainingas. Šiandien buvome paplūdimyje. Orų prognozės pranašavo saulėtą orą, tačiau nuo ryto buvo debesuota. Į paplūdimį keliavome laiveliu, į nacionalinį parką, atokią vietovę. Vaizdai neįtikėtini, tačiau ant drėgno smėliuko visi buvo apsirengę ilgais drabužiais. Kartais užšviesdavo saulė, tada pasidaro karšta, vos po kelių minučių saulė lenda į debesį ir jau prireikia ne tik džemperio, bet ir striukės. Ir taip visą dieną.
Netoli kelto baltame prie balto didelio namo yra užrašas, kad tai kavinė. Joje dirba tik savanoriai iš kaimynystės. Jei visi užsiėmę, kavinė nedirba. Pabuvę paplūdimyje nutarėm apsilankyti toje kavinėje. Pasirodo, ten senos mokyklos pastatas, kurį bendruomenė nori išsaugoti. Todėl tiekia valgį turistams, o pinigai eina mokyklos pastato priežiūrai. „Kavinė“ labai paprasta – namie iškeptas morkų pyragas (labai skanus) ir čirviniai blynai. Prie jų gali pasirinkti grietinės, plaktos grietinėlės, uogienės ar desertinio rudo sūrio (skonis, lyg tepamas sūrelis būtų sumaišytas su Rududu). Yra limonadų skardinėmis, arbatos, kavos termosuose. Ir viena mergina savanorė, kuri už vaišes paima pinigus (galima atsiskaityti kortele). Labai paprasta, bet veiksminga idėja. Turistai po pusdienio atšiaurokame paplūdimyje atsigaivina ir pasistiprina. Bendruomenė surenka pinigų bendram tikslui. Norėčiau Lietuvoje matyti daugiau tokių savanoriškų iniciatyvų, susivienijusių bendruomenių.
Kaip ir tokių iniciatyvų, kaip, pavyzdžiui, viena jauna porelė, kuri iš paplūdimio išnešė didžiulį maišą šiukšlių (nors šiaip tas paplūdimys atrodo švarus, tačiau nuo tiek turistų vis tiek tikriausiai, šiukšlių lieka).
Jei dažniau klaustume ne „Kodėl būtent aš turėčiau tai daryti, man nepriklauso“, o „Kuo aš galėčiau prisidėti, kad pasaulis būtų gražesnis?“, mūsų Žemė ir mūsų santykiai žydėtų kur kas ryškiau.
Dar šiandien aplankėme miestelį trumpiausiu pavadinimu Å 😊
Tavo Lavisa
