Brangus Grimuarai!
Easam Lafotenų salose, Reine miestelyje. Apsistojome namelyje prieplaukoje ant pastolių, nes po apačia vanduo. Ar vanduo būna tada, kai būna potvynis, kitu paros metu po pastoliais būna jūržolės. Nameliai turi pavadinimą, kilusį nuo „sandėliuko irklams“. Namelių dizainas iš išorės ir iš vidaus bandytas atitaikyti pagal tų sandėliukų autentiką.
Potvyniai ir atoslūgiai. Gyvenant Lietuvoje jie atrodo tokie tolimi ir nesvarbūs. Netgi būnant čia, Norvegijoje, potvyniai ir atoslūgiai yra kaip jūros kvėpavimas, visada matai, koks vandens lygis gali būti potvynio pike. Matosi iš tamsesnių akmenų, kurie net nuslūgus vandeniui, nespėja išdžiūti. Todėl daug kam nelabai suprantama mūsų istorija, kai aną vasarą Velse mus užklupo potvynis labai netikėtai. Mes išėjome su šeima pasivaikščioti pajūriu vasaros vakarą, saulei šviečiant aukštai virš jūros. Susiradome gražią, turistų lankomą vietą su įdomiomis stačiomis uolomis. Tos uolos buvo visur reklamuojamos, labai įdomiai sluoksniuotos. Paplūdimys pasitaikė gan platus, apie 30 metrų, tik ne smėliuko, o labai nugludintų apvalių akmenukų. Neįprastai nugludintų akmenukų. Kai kurie iš jų buvo su kriauklelėmis. Tačiau tai įprasta pajūryje, ar ne?
Tai va, mūsų šeimos ketveriukė nukeliavo paplūdimiu tolyn gan ilgą kelią. Mes juk sportiški, dideli atstumai mums ne bėda. Ėjome tol, kol pamatėme, kad išėjimo uolomis aukštyn nėra, jūra jau susisiekia su uolomis, o uolos per stačios užkopti. Pasukome atgal ir pastebėjome, kad vanduo kyla. O mūsų užlipimas uolomis dar toli. Kol ėjome link tos vietos, kur anksčiau nulipome nuo uolų į paplūdimį, vanduo stipriai pakilo. Taip, kad užtvėrė mums kelią grįžti. Atsidūrėme akligatvyje. Laimei, radome vietą, kurioje galėjome palipti uolomis bent šiek tiek aukštyn, nuo kylančio jūros vandens. Bandžiau perbristi vandeniu prie uolų prie savo išėjimo aukštyn. Tačiau nors vanduo prie uolos buvo iki šlaunų vidurio, atbėgančios bangos jau buvo iki pečių. Tik pradėjus eiti. Supratau, kad bangos neleis eiti, tiesiog nublokš į jūrą.
Žinojau, kad potvynis gali trukti iki ryto. Buvo gana šalta, o dar su šlapiais drabužiais, pasekmės būtų rimtos. Teko skambinti pagalbos telefonu. Tarnybos atsiuntė valtį, kuri iš tolo nustatė mūsų buvimo vietą. Paskui valtį atskrido helikopteris. Vos jam atskridus, nuo besisukančio propelerio akmenukai nuo kalnų pažiro mums ant galvų. Helikopteris pakeitė savo vietą. Tada vienas gelbėtojų nusileido žemyn, prisirišo vieną iš mūsų ir užkėlė kartu į helikopterį. Tada antrą ir su dviem nuskrido į krantą. Tuomet sugrįžo ir užsikėlė dar du nelaimėlius po vieną.
Tą kartą aš likau paskutinė. Mūsų šeimai tas įvykis paliko neišdildomas pamokas.
Tik po visko aš supratau, kad gavau įspėjimus, Visatos ženklus apie gresiančią nelaimę visą dieną. Tik kartu su įspėjančiais ženklais gavau ir knygą apie dėkingumo jėgą.
Viskas baigėsi nuostabiai gerai ir aš be galo dėkinga Visatai ir Velso gelbėjimo tarnyboms.
Ups, išsiplėčiau apie seną nutikimą.
Šiandien kopėme į Reine viršūnę. Stačiu kalnu laipteliais. Lipimas sudėtingas fiziškai, nelabai rizikingas. Vaizdai užlipus atsiveria ikoniški. Sutikome bent kelias kompanijas lietuvių.
Gražiausi vaizdai Norvegijoje pasiekiami stipriai paprakaitavus. Tai verta, nors mums, lietuviams, ir neįprasta. Vis dėlto, gimtųjų vietų kraštovaizdis mus labai įtakoja.
Tavo Lavisa
