57 diena

Brangus Grimuarai!

 

Miestelis, kuriame mes apsistoję, yra nedidelis, aplink vandens kanalą, kuriame plaukioja įvairiausio tipo laiveliai. Iš išorinių miestelio pusių jį supa jūra. Šiandien ėjau po jį pasivaikščioti, apžiūrėti suvenyrų parduotuvėles. Keistas jausmas, kai kepinant saulei, kurortiniame miestelyje, vasaros sezono įkarštyje užeini į parduotuvę, o ten vilnoniai siūlai, vilnoniai megztiniai, kepurės, pirštinės ir pardavėja, čia pat mezganti dar vieną šiltą drabužį.

Jaučiu, kad neatsilaikysiu ir namo grįšiu su krepšiu norvegiškų siūlų.

Po pietų lipome į Velnio akmenį. Lipdama stačiais begaliniais laiptais ir slidžiais akmenų rieduliais galvojau, kodėl tiek daug tokių pavadinimų: Velnio akmuo, velnio spąstai, velnio duobė ir t.t. Ar tai neturėtų būti Dievo? Ar ne jis sukūrė viską?

Pagal senovės baltų mitologiją, Dievas kūrė pasaulį kartu su velniu. Dievas kūrė viską, kas gražu, lygu, švelnu, velnias kalnus, nelygumus, vandenyno gelmes ir t.t. Tačiau žmonės nekeliauja šimtų kilometrų, kad pažiūrėtų į gražią lygumą. Jie lipa sunkiausiais keliais, kad pažvelgtų į kažką išskirtinio. Senosios tautos išsirinkdavo tokius neįprastus, iš kraštovaizdžio išsiskiriančius akmenis atlikti religines apeigas.

Taigi, šiandienos Velnio akmuo. Tai pailgas akmuo, kažkokiu būdu jungiantis du kalnus lyg tiltelis. Tik tas tiltelis ne plokščias, o nuožulnus iš abiejų pusių. Žinoma, daug turistų nori užsiropšti ant jo ir nusifotografuoti. Ne visi išdrįsta. Aš išdrįsau tik atsisėsti ant jo, nes po juo praraja, o ant akmens plokščios vietos kojoms pastatyti nelabai yra. Vis dėlto, daug kas ir atsistojo.

Lipdami į velnio akmenį sutikome lietuvių grupelę. Pasisveikinau ir jie mielai sustojo paplepėti. Tai buvo jaunimo kompanija, kurie man priminė mano mokinius pačia geriausia prasme (žinoma, sutiktieji buvo virš dvidešimties). Labai gražūs, linksmi, šelmiškai paerzinantys, nuoširdūs. Visada kartoju, kad vaikai, jaunimas yra nuostabūs. Ar jie išdykę, pašėlę? Žinoma, tokie ir turi būti jauni žmonės.

Vakar pasakojau, kad priėmiau iššūkį per tris dienas pakeisti savo vibracijas norima linkme. Taip, šiandien truputį padirbėjau tuo klausimu, tačiau nepakankamai. Pradžiai reikia turėti aiškų vaizdą, viziją, su smulkmenomis. Tada reikia į ją įdėti emociją. Šiandien tik pradėjau dirbti su savo vizija, ji gana ryški, konkreti. Esu patenkinta, nors ir žinau,  kad jau pirmąją dieną reikėjo ir emocijos. Tačiau, kaip sakoma pateikiant tą metodiką, reikia ne tik fokusuotis į tikslą, tačiau ir džiaugtis procesu.

 

Tavo Lavisa

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.
You need to agree with the terms to proceed

Rekomenduoju paskaityti