Brangus Grimuarai!
Kaip gražu stebėti, kaip jūra alsuoja! Ne taip, kaip mes įpratę Lietuvoje, ne bangomis, bet potvyniais ir atoslūgiais. Esame čia tik parą, o vanduo kelis kartus jau buvo priartėjęs prie pat namelio ir vėl atsitraukęs kelias dešimtis metrų atgal. Norisi alsuoti kartu, lėtu meditaciniu kvėpavimu: įkvėpti… vienas… du… trys… keturi… iškvėpti… vienas… du… trys… keturi
Ir taip ilgai, ramiai, negalvojant apie darbų sąrašus, laiką ar planus.
Bet iš tiesų galvoju apie planus, jaučiu artėjantį grįžimą namo, o šiandien diena nebuvo rami, kaip tikėjausi. Truputį sustojus vienoje vietoje ateina laikas ir smulkiems buitiškiems darbams.
Kai mūsų tempas truputį aprimsta, pradedu galvoti apie istorijas. Ne vieną, o kelias. Po sceną, po pokalbį, žvilgsnį, nuotaiką. Taip jau yra, kai pradedu kelis projektus iš karto – tris keturis rankdarbius, imu skaityti keturias penkias knygas, tiek pat rašau, tai yra aiškus ženklas, kad patiriu stresą ir negaliu susikaupti vienam darbui. Kai viskas aprimsta, vėl pradedu daryti viską iš eilės. Todėl dabar galvoju apie kelias istorijas ir jų planas dėliojasi mano galvoje.
Rašytojo užsiėmimo ironija yra ta, kad nuotaika ir mintys rašymui ateina visiškai netinkamu laiku, pvz., vairuojant. O prisėdus rašyti kartais jos išsilaksto. Todėl dabar pas mane daugybė užrašų ir idėjų knygoms, rodos, reikia tik prisėsti ir viską surašyti.
Šiandien rytą pradėjau klausydama Simon&Schuster leidyklos šimtmečio renginio, kur garsiausi tos leidyklos autoriai iš viso pasaulio turėjo apie penkias minutes papasakoti, ką reiškia būti rašytoju. Supratau, kad kūrybos žirgas yra aikštingas ir net didžiausiems profesionalams jį suvaldyti nėra taip paprasta. Neseniai kalbėjau, kad kalbant apie raganavimą mane ištinka imposterio (apsimetėlio) sindromas. Su rašymu dažnai būna dar blogiau. Panašiai jaučiasi net pasaulinio lygio literatūros žvaigždės. Daugumos kūriniai yra gavę leidyklų atmetimų. Išleisti jie gauna kritiškų atsiliepimų. Virtuoziškai valdydami rašytą žodį, ne visi drįsta laisvai kalbėti viešumoje. Nors jų kalbose buvo galima aiškiai justi, kad tai yra profai, prajuokinantys ir įtraukiantys publiką nuo pirmo žodžio.
Vakare išvažiavom apžiūrėti Senja salos, stebėti saulėlydžio. Iš tiesų saulė vis dar nenusileidžia, nors ir paskaitėm, kad ji turėtų leistis 00.30 ir tekėti 01.15. Bet iš tiesų, aki rašau šiuos žodžius, jau 00.37, o dangus dar visas raudonas, kaip kad būna, kai saulė leidžiasi. Čia ji tiesiog pakimba virš horizonto ir per naktį nukeliauja į kitą pusę, tada vėl kyla aukštyn. Šiandien prisižiūrėjom vidurnakčio saulės gražiausiuose kalnų kampeliuose. Užkopėm ant kalno, tačiau aplink fjordą yra visas kelias, kuriuo važiuojant gali stebėti naktinę saulę. Ir žmonės stebi, visose pakelėse sustoję nakvynei kempinguose.
Šiąnakt pirmą naktį jau matėm ir mėnulį. Šiaurės Norvegijoje jaučiuosi lyg keliaučiau po paveikslus. Ypač tas jausmas sustiprėja naktį, nes naktinė saulė viską apšviečia kitokia, ypatinga, mistine šviesa, spalvos pasidaro pastelinės. Ypač gražiai atrodo atspindžiai vandenyje. Atrodo, net nesinori eiti miegoti, galima grožėtis iki ryto. O nuo ryto iki vakaro.
Tavo Lavisa
1 komentaras. Leave new
Miela Lavisa, kaip žaviuosi Jumis. Neblėstanti holivudinė šypsena, visada kupina energijos, keliaujate po pasaulį ir džiuginate mus savo įspūdžiais. Baltai pavydžiu. Sakykite, kur, tiksliau kurioje vietoje yra jumyse tas perpetum mobile? Turi būti kažkur tas amžinasis variklis ar koks akumuliatorius energijai pasikrauti. Kartais atrodo, kad sugebate būti vienu metu keliose vietose. A? Gal raganaujate šiek tiek? Viską spėjat, daug keliaujat, puikias knygas rašote… Kažkaip laukiu susitikimo. Turiu suvenyrą Jums. 🙂