Brangus Grimuarai!
Tromsa. Po dviejų savaičių keliavimo kaimo vietovėmis mes vėl mieste. Nors man patinka miesto patogumai, kavinės ir parduotuvės, vis dėlto mano širdis gamtoje. Mieste nuo pat ryto girdisi ūžesys, triukšmas, kyla dulkės ir dūmai. Mūsų viešbutis stovi krantinėje, tai po nakties prabudę pamatėm, kad už lango stovi kruizinis laivas. Lyg būtų dar vienas viešbutis per naktį išdygęs.
Gamtoje anaiptol nėra tylu. Upės šniokščia, paukščiai čiulba, gieda ir cypauja, uodai, musės zyzia. Tą dieną, kai kopėm per kalną ir nesutikom jokio žmogaus, girdėjom galingą kalnų upių gaudesį, avių skambalų muziką, elnių trepsėjimą. Tačiau tas triukšmas ramina, kaip lietaus lašai į langą miegant. Miesto triukšmas vargina ir išderina.
Žinau, kad gerai galiu jaustis tik gamtoje. Tik ten laisvai išgirstu savo vidinį balsą. Nieko keisto, kad tiek daug žmonių nebežino, ko nori, kodėl jaučiasi blogai. Gyvename laikais, kai pasivaikščiojimus miške gydytojai išrašo kaip vaistą.
Aplankėm Tromsos Arkties katedrą. Įdomus trikampis statinys. Į vidų patekti galima su bilietais. Įsiminė vienas maldos būdas – ant staliuko buvo sudėta daug mažų dubenėlių su spalvotais akmenėliais. O šalia parašyta: Už taiką ir teisingumą, už jūrininkų gyvenimą, už gamtos išsaugojimą, už paguodą gedintiems. Reikia paimti akmenuką prie išsirinktos maldos ir įdėti jį į didesnį skaidrų indelį. Aš išsirinkau akmenėlį „Už meilę“. Nutariau, kad į meilę telpa visos kitos maldos – ir taika, ir gamtos apsauga, ir paguoda.
Toliau ėjome į Trolių muziejų. Muziejus įsikūręs netoli krantinės ir mūsų viešbučio, trečiame pastato aukšte. Nedidelis, tačiau yra įtraukiančių veiklų. Mums visiems labai patiko „Pasaulio sukūrimo“ žaidimas, kai žarstant smėlį dėžėje matosi vaizdai. Sužeri daugiau, atsiranda kalnas, medžiai, paukščiai. Padarai duobę, atsiranda vanduo ir žuvys. Ir vis kur ne kur išlenda ir po pasaulį ropoja troliai. Trumpam pasijautėme dievais 😊
Aš tikiu, kad Dievas/Deivė su tokiu pat džiaugsmingu lengvumu sukūrė Žemę ir visą visatą. Aš tikiu, kad mes esame mažytės Dievo/Deivės dalelės, nes mums taip pat didžiausias malonumas yra kažką kurti. Mes kartais sakome, kad Dievas sukūrė pasaulį, turėdami galvoje Žemę ir žmogų ir pamirštame, kad visa mūsų Žemė yra tik maža dulkelė didžiuliame Kosmose.
Norvegijoje nedaug kalbama apie raganas. Trolių muziejuje radau kelias užuominas. Rašė apie laumių/raganų šluotas – medžių šakose susiformavusius smulkių šakelių lizdus. Norvegiškai tai buvo užvadinta Mara‘s broom – Maros šluota (Mara yra košmarus atnešanti būtybė). Tai va tą laumių šluotą siūloma naudoti nuo raganų, trolių ir net pačios Maros. Kai kuriose liaudies sakmėse sakoma, kad būtent iš tų šakelių raganos rišasi savo šluotas. O jei ragana apkerėjo galvijus ir jie nustojo duoti pieno, reikia su laumės šluota perbraukti per gyvulio nugarą tris kartus ir išmesti šluotą į saulėkaitą.
Ši dalis man nelabai aiški – atrodo, tas pats dalykas skirtas ir apsisaugoti nuo raganų ir jų pačių aktyviai naudojamas.
Man atrodo, kad raganos šluota neišgąsdinsi 😊 Kaip ir daugeliu kitų dalykų. Gal todėl tos raganos tokios galingos, kad pačios mažai ko bijo.
Tavo Lavisa
