Bangus Grimuarai!
Girdėjau vyro balsą ir girdėjau būgno aidą.
Taip, galiausiai pasiekiau samių akmenį Seidi, prie kurio jie aukodavo aukas dievams. Akmuo stovi ant paties kalno krašto, išsiskiriantis iš kitų. Jau domėdamasi baltų šventvietėmis sužinojau, kad šventas akmuo ar šventa vieta senose kultūrose niekada nebuvo atsitiktiniai. Jos visada labai aiškiai parodo, kodėl buvo pasirinkti šventoms apeigoms. O gal reikėtų sakyti, kodėl dievai jas pasirinko?
Iš vienos Seidi akmens pusės skardis, nuo kurio atsiveria vaizdai į jūrą ir aplinkines salas ar žemes. Iš kitos pusės patogus akmenų amfiteatras, kaip teatre aukštėjančiomis vietomis, kad susirinkusieji gerai matytų, kas vyksta.
Nusprendusi eiti ne pažymėtu, o vaizdingesniu keliu, kol pasiekiau akmenį turėjau perlipti tris kalnus, paukščių lizdus, pelkes ir visur lydėjo musių debesis. O dievai, musės šioje saloje kalnuose yra tikras išbandymas, negali nė akimirkos sustoti. Diena pasitaikė karšta, saulėta, smagi. Tik visai netoli šventos vietos galiausiai susiradau numintą takelį. Takelis vos įžiūrimas, jei veda per akmenis ar pelkę, gali visai jį pamesti. Žmonių juo eina nedaug, prie akmens padėta geležinė pašto dėžutė, viduje sąsiuvinis ir rašikliai. Į tą sąsiuvinį pasirašo tie, kurie aplankė šią vietą. 2024 metais aš pasirašiau penkiolikta.
Artėjant pajutau tą jausmą, koks būna artinantis prie bažnyčios ar kitos šventyklos. Norėjosi suglausti rankas delnais prie širdies. Pasisveikinau, priglaudžiau ausį prie akmens. Ar žinai, Grimuarai, kaip ošia ir banguoja iš jūros ištrauktos kriauklės? Panašiai prie akmens ir išgirdau vyro balsą ir būgno aidą. Dievai vis dar ten gyvena, o samių dvasios vis dar renkasi savo apeigoms.
„Tu turi tik vieną akimirksnį suduoti į būgną. Kūniškas laikas žemėje prabėga greitai kaip sapnas. Tačiau jei suduosi į tą būgną, jo aidas skambės šimtmečius, net tūkstantmečius. Nes niekas niekada nesibaigia, kaip ir neprasideda. Viskas tik vibracijos banga, be pradžios ir pabaigos, tiesiog kartais ta banga nusileidžia, įgauna fizinio gyvenimo pavidalą, tada vėl pereina į dvasinį vibravimą.“
Tokią žinutę parsinešiau nuo šventojo samių akmens. Žinutė, kaip visada, perduota jausmu ir telepatija, ją sunkoka įvilkti į žodžius. Įžodinant kartais suvokimai praranda tam tikras spalvas. Visi, kurie patiria dvasinius išgyvenimus, apie tai kalba. Sunku perduoti potyrį žodžiais.
Galbūt keista girdėti tokius žodžius iš rašytojos. Tačiau būtent rašantys geriausiai žino, kaip sunku perteikti savo viziją, sukelti tokį pat vaizdą ar jausmą. Mano manymu, rašytojo meistriškumas ir yra kaip įmanoma tiksliau perteikti vaizduotės kūrybą.
Ką gi, pas raganą Ingrid pasisvečiavau, šventą akmenį aplankiau. Vakarykštis žygis pripildė akis pilnas gražiausių vaizdų (nors kojų raumenis pavertė pervirtais spagečiais). Metas pakuotis daiktus ir vykti į kitą vietą.
Keliaujam ne tam, kad pažintume naujas vietas, naujus žmones, naujas kultūras, o tam, kad atsidūrę naujose vietose, susitikę su kitokiais žmonėmis, naujomis kultūromis, geriau pažintume save. Kiekvienas savyje esame ištisa pilna visata, kurią taip pat įdomu tyrinėti, kaip keliauti po tolimus kraštus ar skristi į kosmosą. Tik kažkodėl dažnai drąsiau leidžiamės į laukinę gamtą, ant aukšto kalno ar šokam į gilų vandenį, nei pažvelgiam į savo vidų.
Beje, ar tu taip pat matai žmogaus veidą Seidi akmenyje?
Tavo Lavisa