Brangus Grimuarai!
Iš Mageroya salos persikėlėm į Seiland salą, kurioje yra Seiland nacionalinis parkas. Jei į Mageroya galėjom atvažiuoti automobiliu, tai į Seilandą jau reikėjo palikti mašiną kitame krante, pasiimti rankinį bagažą dviems paroms ir keltis laiveliu. Oras pasakiškas, dvidešimt laipsnių, saulėta. Jei po paukščių safario vakar norėjosi dairytis į žieminius drabužius, tai prieš sėdant į laivelį dar paskubom išsitraukiau iš lagamino šortus. Lagaminai taip pat liko automobilyje.
Vakar vakare buvo užėjusi nusiminimo valandėlė. Viskas atrodė ne taip, kaip turėtų būti – mano rašymas, mano raganavimas. Viskas kažkaip be prasmės. Neslėpsiu, tam įtakos turėjo ir kai kurių komentarų paskaitymas. Senų komentarų, žinau, kad nereikia jų skaityti, ar leisti jiems paveikti savo nuotaikos ar planų. Juo labiau, kad turiu krūvas palaikančių, pozityvių komentarų. Tačiau kartais taip ima ir nutinka.
Liūdesys lyg praėjo, šiandien ryte pasivaikščiojau kalnais, vėl jaučiau norą imtis veiklos. O kai atvykom į dabartinę trobelę, pamačiau pirmąją raganą Norvegijoje. Skandinavijos šalyse suvenyrų lentynas užkariavę troliai. Taigi, buvo gana keista pamatyti ant sienos pakabintą raganiukę prie paveikslo LOVE. O šalia kitas rėmelis su žodžiais: „Gyvenimas yra per trumpas rūpintis dėl kvailų dalykų. Pasilinksmink. Įsimylėk. Nieko nesigailėk ir neleisk žmonėms tavęs nuliūdinti“
Po vakarienės vyras padarė arbatos. Žiūriu, ir kvadratinis popieriukas, kuris būna pririštas prie arbatos pakelio yra su užrašu. „Tu visada gyvensi laimingai, jei gyvensi širdimi“
Pajutau, kad visas mano raganų ratas siunčia šias žinutes ir palaikymą. Nuostabus jausmas. Myliu myliu myliu jas.
Vėl pasitvirtinu sau, kad renkuosi gyventi su magija, su raganomis ir su kūryba. Juk tai iš tiesų yra tik pasirinkimas. Tiek daug mūsų gyvenime yra pasirinkimas, o ne aklo likimo smūgiai.
Aš pasakau savo vedliams ir sargams, kad renkuosi magiją ir visatos ženklai vienas po kito atsiranda mano kelyje lyg laukinės gėlės. Nuo tada, kai pasakiau, kad klausysiu tų ženklų, eisiu, kur jie ves, jie nustojo būti grėsmingai įspėjantys. Dabar juos pamatyti būna labai smagu. Kaip suprasti, ar kažkas, kaip pavyzdžiui, žodžiai rėmelyje, yra žinutė man ar tik sutapimas? Jei randu ženklą ar žinutę, man norisi juoktis ir verkti iš džiaugsmo. Būna staigus emocijų, vibracijų pakilimas.
Tokį pakilimą pradėjau jausti tik įsėdusi į namelio šeimininkės automobilį. Smulki, mažutė, nenusakomo amžiaus. Gali būti mano vienmetė, gali būti ženkliai vyresnė. Kadangi saloje mes be savo mašinos, iš kelto ji mus parvežė į mūsų trobelę. Pakeliui primygtinai pasakojo apie šventą samių akmenį, prie kurio jie atlikinėjo savo ritualus, aukojo dievams. Nuvežė parodyti, kuriuo taku galima iki to akmens prieiti. Sakė ”didelis, ypatingas akmuo“. Altorius. Širdimi jaučiu, kad mūsų šeimininkė turėtų daugiau ką įdomaus papasakoti. Tačiau šį kartą tas istorijas pasipasakosime be žodžių.
„Ar nepraleidai pro ausis nurodymo?“
Grimuarai, supratau, kad privalau nueiti prie to akmens. Nors jau devinta vakaro, tačiau čia vis tiek nesutemsta. Netrukus ten keliausiu. Manau, kad ir turiu būti prie jo šviečiant vidurnakčio saulei. Tas akmuo nori man kai ką pasakyti.
Dabar prisiminiau ritualinį akmenį iš „Meilės devyniaragės“. Ar samių akmuo kalbės su manimi, ar dainuos, papasakosiu rytoj.
Tavo Lavisa
