Brangus Grimuarai!
Vakar rytą pradėjau nuo pasivaikščiojimo, kuris iš tiesų buvo dviejų valandų žygis į statų kalną. Ėjau viena, todėl nepaisant to, kad buvo sunku, šnopavau kaip garvežys, tačiau buvo pakankamai gražaus laiko pagalvoti. Planavau ateinančius metus, savo deadline‘us. Neseniai pabaigiau kelis mokymus, reikėjo nuspręsti, kur link mano energija pasisuks dabar.
Prisiplanavau visai nemažai, prisimeni, jau sakiau, kad esu priklausoma nuo streso? Tai va, žinoma, kad krūva sunkiai įgyvendinamų tikslų šiai priklausomybei puikiai tinka.
Po rytinio žygio išsikraustėme iš trobelės ir važiavom į Nordkapą. Iš juokingesnių nuotykių – važiuojant, aišku, vienu ar kitu metu užsimanai į tualetą. O dar po poros rytinių kavų! Tik šiaurėje kolonėlės yra kas keli šimtai kilometrų, o kalnai pliki, be augalėlio. Pradėjau justi, kad galiu sunkiai pasiekti kelionės tikslą😊 Kai iki miestelio liko apie pusvalandis, galvoju, viskas bus gerai. O tada privažiavome tunelį, prie kurio buvome sustabdyti. Darbuotojas pasakė, kad dėl kažkokių priežasčių gali tekti laukti apie valandą, kol leis pravažiuoti. Valandą!
Ten buvo graži vietovė, tunelis iškirstas per kalną. Nuo paties kalno viršaus tekėjo sraunus kriokliukas, kalnas žalias ir apaugęs keliais krūmais. Krūmai mano situacijoje yra gerai. Ką gi, nuėjau pasigrožėjau kriokliuku ir pradėjau dairytis privatumo. Atrodė, kad palypėjus aukščiau bus galima surasti tinkamą vietą. Pradėjau kopti į kalną. Bet kiek bekopiau, man matėsi visa automobilių kolona, susidariusi prie tunelio. O jie, savaime suprantama, kuo puikiausiai matė mane, ieškančią krūmų. Teko įkopti ganėtinai aukštai, kol suradau bent kažką tinkamo. Vos tik pradėjau leistis, vyras paskambino, kad tunelį atidaro. Uždarymas truko ne ilgiau penkiolikos minučių. Kas dar linksma šioje situacijoje? Paskui mūsų automobilį su šviečiančiais numeriais „LAV1SA“ stovėjo (ir, greičiausiai, mano žygį stebėjo) lietuvių „Grūdos“ autobusas.
Toliau pasiekėme miestelį, papietavome, nuėjome į muziejų. Nuvažiavom iki Nordkapo ir į kitą miestelį įsikraustyti. Besikraustant pajutau, kad man skauda kulkšnį. Labai nedaug, kaip būna nikstelėjus. Tačiau vakarojant, skausmas vis didėjo ir didėjo, koja pradėjo tinti, buvo neįmanoma priliesti ar einant priminti. Užplūdo neramios mintys. Dar laukia trys savaitės kelionės su suplanuotais lipimais į kalnus, ledynus, daugybės kilometrų žygiai. Šiandien mano sūnui sueina aštuoniolika ir jis pasirinko ta proga aštuoniolikos kilometrų žygį į šiauriausią taškelį. Norisi būti kartu su juo.
Vyras guodė, sako, bent knygą užbaigsi.
Atsigulusi negalėjau užmigti iš skausmo. Rodos, įtaisai tą koją, o po kelių sekundžių jau nebegali toje pozicijoje išbūti. Ką daryti?
Gydytis mintimis.
Pradėjau galvoti, kaip atrodo mano skausmas. Kokios jis formos ar spalvos? Raudonas, deginantis, duriantis? Ne. Mano skausmas jautėsi lyg sunkus grubus, spaudžiantis, trinantis odą geležinis antkojis. Toks, kokiu seniau sukaustydavo belaisvius ar nusikaltėlius ir prirakindavo grandine. Jis užrakinamas rakteliu, juk kažkaip reikia jį uždėti ir nuimti. O, aš turiu raktelį! Atrakinau ir nuėmiau tą apkaustą jusdama palengvėjimą. Ir vėl, ir vėl. Tai darydama dar galvojau, kuo man tas skausmas naudingas. Aš tikrai galėčiau daug rašyti ir įgyvendinti savo planus! Pradėjau kartoti mantrą: „Aš turiu pakankamai laiko rašyti, eiti į žygius, būti su savo šeima. Aš turiu į valias laiko visiems savo planams. Galiu rašyti, kiek tik panorėjusi. Aš turiu daug laiko, daug laiko viskam“.
Taip ir užmigau. Ryte prabudusi supratau, kad iš mano skausmo likęs tik maudimas, galiu eiti kuo puikiausiai. Aišku, dar reikia atlaikyti aštuoniolikos kilometrų žygį, bet žinau, kad bus gerai.
Nes aš viskam turiu laiko.
Šis gydymosi metodas paprastai labai gerai suveikia, kai neturi kitos išeities, kitų galimybių. Tada mintys veikia pilna jėga. Naudingas jis bet kuriuo atveju, tik, suprantama, į viską reikia žiūrėti su sveiku protu. Apendicito aš taip nesigydyčiau, bet būtinai paklausčiau savęs, kuo man ši liga dabar naudinga. Kartais kūnas priima minčių užsakymus labai tiesiogiai.
—
Grimuarai, rašau tau jau po žygio. Jis truko šešias valandas, kalnais aukštyn ir žemyn, per akmenis ir balas, akmeniniu kalno skardžiu, nelygiu takeliu. Ir, žinai ką? Koją man suskaudo vos kelis kartus, tada vis kartojau: „Aš viskam turiu laiko“. Dabar jaučiuosi kuo puikiausiai, tik žinoma, šiek tiek pavargusi.
Manau, kad aštuonioliktas sūnaus gimtadienis buvo paminėtas įspūdingai. Žygis į patį šiauriausią Europos lopinėlį, tada vakarienė Nordkapo restorane, muziejaus lankymas, filmo apie Nordkapą žiūrėjimas. Grįžtant iš žygio pradėjo žemyn leistis debesis. Labai mistiškai atrodo, kai jis keliauja kalnų pakraščiais ir leidžiasi taip žemai, kad gali pasiekti ranka. O paskui iki pat žemės ir tada jau nieko nebematai.
Kartais pagalvoju, kad man reikėtų parašyti ir šiuolaikinį, ne fantastinį romaną, kaip „Meilėje kaip kare“ ar „Narvelyje“. Tačiau po tokių vaizdų ir pojūčių suprantu, kad vargu ar jau rašysiu be magijos.
Tavo Lavisa
