Brangus Grimuarai!
Pasiekėm savo kelionės tikslą – šiauriausią Europos tašką – Nordkapą. Tai didelis turistų traukos centras, tiek žmonių, tiksliau automobilių, Norvegijos šiaurėje dar nematėme. Pačių žmonių beveik nesimato, nes šalta, 9 laipsniai ir nuo Arkties vandenyno pučia stiprus šiaurės vėjas. Todėl vis ir buvo savo kemperiuose arba Nordkapo muziejuje. Beje, tarp visų automobilių šypseną sukėlė senas Žiguliukas su lietuviškais numeriais.
Rytoj eisime į dar šiauresnį taškelį, bet jį galima pasiekti tik pėsčiomis.
Pakeliui sustojome Honningsvag miestelyje papietauti. Pamatėme muziejų, ir žinoma, privalėjome užsukti. Muziejus nedidelis, apie Finnmark salą, jos istoriją, nacių okupaciją, vietinių gyventojų gyvenimo būdą, daug informacijos apie žvejybą. Tarp visos informacijos radau (tiksliau, vyras parodė, sako, tau bus įdomu) stendą, pavadinimu „Raganų teismai“. Stendas pasakoja, kad nuo 1593m. iki 1617m. Norvegija turėjo griežčiausius įstatymus Europoje prieš burtininkavimą. Žmonės būdavo apkaltinami bendrininkavimu su velniu arba užsiiminėjantys juodąja magija. Daug žmonių buvo teisiami, vyrai ir moterys. Žemiau išvardintos devynios nuteistųjų pavardės, vietovės, kaltinimai ir bausmė. Šeši iš jų nuteisti mirties bausme, vieno teismas atidėtas, vienas išteisintas ir vienas gavo baudą.
Panašu, kad tokia politika buvo veiksminga, dabar čia koplyčios ir mažiausiuose kaimeliuose, net žvejų stovyklavietėje, o raganą kol kas mačiau tik vieną, ant namelio šono Hamningberge . ten dauguma namelių turėjo kokį nors paveikslėlį, greičiausiai, kad būtų lengviau juos surasti ir atskirti.
Užtai Kalėdos Norvegijoje gyvuoja kiaurus metus. Honningsvage užėjome į specializuotą kalėdinę parduotuvę per du aukštus, kurioje būtent tai šventei skirtos dekoracijos ir kiti atributai. Liepos mėnesį. Dar buvo keista, kad dauguma parduotuvių, išskyrus maisto, buvo uždarytos nuo 15 valandos, tačiau kalėdinė dirbo ir po 17val.
Grimuarai, mintys nori nenori sukasi apie raganų teismus ir tuos nelaiminguosius, kurie pakliuvo į tą persekiojimų vajų. Esu tikra, kad didžioji dalis (kalbu ne tik apie Norvegiją, bet ir kitas šalis) apkaltintųjų neturėjo nieko bendro su raganavimu. Tačiau tiesa ir tai, kad šis dalykas vilioja, visada taip buvo ir dabar taip yra. Dažnai žmonės griebiasi raganavimo ieškodami lengvo sprendimo, norėdami akimirksniu išspręsti bėdas (arba tai, ką mano esant bėda). Pristatinėdama savo knygas išgirstu įvairiausių istorijų. Viena labiausiai sukrėtusių buvo, kai paminėjo pažįstamą moterį ir sakė, kad šiai labai nepatinka sūnaus susirasta draugė. Todėl moteriškė ėmėsi juodosios magijos, atliko kažkokį burtą, naudodama žemę iš kapinių. Kaip supranti, toks burtas yra daromas linkint kitam mirties. Nežinau, kaip istorija vystėsi toliau, man tai nėra svarbu. Svarbiau tai, kad moteris lengva ranka norėjo pražudyti jauną merginą, kurią pamilo jos sūnus. Raganavimas šiuo atveju buvo naudojamas atlikti nusikaltimą, kurio atvirai daryti moteriškė nedrįso, bijodama įkliūti. Turėti tokią motiną jau yra prakeikimas, ji niekada neleis gyventi ramiai, visada norės kištis ir išardyti bet kokius santykius. Kokia juoda siela turi būti pas tą, kuri taip elgiasi?
Taigi, aš suprantu, kad raganavimas nėra visada tik nekaltas žoliavimas ar bandymas padėti. Raganavimas yra priemonė, kaip pinigai, kaip peilis, kaip mokslas, kaip valdžia. Ta priemonė gali būti panaudota geram arba blogam tikslui, tai priklauso nuo naudotojo. Visi šie dalykai suteikia daugiau galios, o galia visada yra išbandymas moralei, aukščiausios formos gundymas.
Ir kiekvienas iš mūsų turime savo silpnybių, per kurias taip lengva mus suvilioti į tamsiąją pusę.
Kas labiausiai vilioja tave, Grimuarai, už kokį prizą būtum pasiryžęs parduoti net savo sielą?
Tavo Lavisa