42 diena

Brangus Grimuarai!

Vėl keliaujam, tolyn į šiaurę, nakvosim Stabbursdalen nacionaliniame parke. Rytas buvo saulėtas, 21 laipsnis šilumos, labai keistas oras šiaurei. Tačiau bevažiuojant vis niuko, pradėjo lyti. Artėjant prie Stabbursdaleno vis stojome pasigrožėti fjordais, tik juokavau, kad dangus, kalnai ir vanduo yra penkiasdešimties pilkų atspalvių. Tačiau man gražu, nusileidęs debesis varva nuo kalno, o patys kalnai tiesiog tirpsta vienas už kito. Pilka šiuo metu man reiškia vidinę meditacinę ramybę, kai tavęs neblaško garsai ir spalvos. Kartais jaučiu, kaip ir pati imu virsti rūku, išsiskaidyti ir išsisklaidyti jaukioj pilkumoj.

„Didelė pagunda. Kas tave sulaiko?“

Meilė. Ji įžemina, suteikia kryptį, prasmę ir aiškumą. Tik dėl jos verta čia būti, dėl meilės, kurią aš galiu kam nors dovanoti. Tai gali būti viso gyvenimo įsipareigojimas, o gal tik trumpa akimirka, šypsena, netikėtas pokalbis su nepažįstamuoju/nepažįstamąja, o gal tiesiog pabuvimas šalia, kai mano indas toks pilnas, kad užtenka nedidelio kontakto. Ar žinai, Grimuarai, kad kažkada visai rimtai svarsčiau vienuolės kelią? Man nebuvo svarbi religinė dalis, tačiau tai, kad jos tarnauja vargstantiems, ligoniams ir tiems, kurie atsidūrė beviltiškose situacijose, kėlė didelį susižavėjimą. Tarnystė iki dabar atrodo aukščiausia buvimo Žemėje pakopa. Gal buvau susidariusi tokį paveikslą apie vienuoles iš skaitytų knygų? Puikiai žinau, kad ne visos vienuolės tokios pasiaukojančios. Dabar nesigilinsiu į istoriją, neieškosiu kitokio vienuolių elgesio pavyzdžių. Jos yra žmonės kaip ir visi kiti, labai įvairios, su savo charakterių ypatumais. Mano asmeniškai sutiktos vienuolės buvo nuostabūs žmonės.

„Ragana, svajojanti tapti vienuole! Čia tai pokštas!”

Ne taip daug jos skiriasi vienos nuo kitų, pašaipūne! Juk jau pasakojau, kad raganos ir šamanai senais laikais rūpindavosi visa bendruomene, gydydavo žmones, patardavo, rinkdavo žoleles, ruošdavo eliksyrus, taikydavo susipykusius ir taip toliau. Jie buvo atsakingi už visos genties gerovę. Tai taip pat yra aukščiausio laipsnio tarnystė. Taip gerai pagalvojus, būtent tai prisiminusi savo dvasioje ieškojau šiuolaikinės galimybės daryti kažką panašaus. Skirtumas tik toks, kad man sunkiai sekasi tilpti į rėmus, dauguma socialinių taisyklių atrodo perteklinės ir nelogiškos ir aš esu laisvos raganiškos karštos prigimties. Kartais man atrodo, kad darau per mažai. Gal tik tada, kai gaunu skaitytojų atsiliepimus apie savo knygas, tikrai jautrius nuoširdžius laiškus su asmeninėmis istorijomis ir gražiomis emocijomis, pajuntu, kad kažką daviau bendruomenei. Tada, kai sako, kad paskaičius pakilo nuotaika, ar rado atsakymų į vidinius klausimus ar nubėgo apkabinti vyrą, jaučiu raganiškos tarnystės išsipildymą.

Tavo Lavisa