Brangus Grimuarai!
Gyvenam šimto metų trobelėje, anksčiau joje gyveno keturių suaugusių ir keturių vaikų norvegų šeima. Namelyje jaučiasi pagarba šeimos vertybėms: senelių nuotrauka sekcijoje, vaikų piešiniai ant sienų su vardais ir dailininkų amžiumi, rankomis nertos servetėlės ant stalo, sena dekoratyvinė lėlė ir senovinis lėlių vežimėlis ant lentynos. Nedidukai kambariai, tačiau viskas funkcionalu ir švaru. Atnaujinta ir sumoderninta tiek, kad būtų patogu gyventi. Rūpestinga šeimininkė mums iškepė šokoladinį pyragą, kad jaustumėmės laukiami.
Norvegijoje man patinka gal net labiau, nei karštuose kraštuose. Ten jaučiasi karnavalas ištisus metus, daug apnuoginto kūno, kokteiliai ir mados, garsi muzika ir ryškios spalvos. Tačiau nuo to pavargstu. Jau keletą metų jaučiu, kaip man patinka, kad Lietuvoje yra visi keturi metų laikai. Mano raganiškas vidus rudeniop atsigauna, pailsi, paneria į gylį ir ten pasisemia jėgų. Po birželio Korsikoje dabar smagu justi šiaurietiško krašto galią.
Kiekvieną kraštą pažįstu vidinėmis juslėmis, vienodai matau ir fizinį, ir dvasinį pasaulius. Keliaujant tai turi ir pliusų, ir minusų, nes įkritusi į nematomą pasaulį ne taip koncentruojuosi į logistiką – adresus, atstumą, laiką. Juk taip įdomu, ką pasakoja medžiai, akmenys ir vanduo. Fėjos ir nykštukai, drakonai ir troliai ir visos kitos vietinė mitinės būtybės. O kur dar dievai, dabartiniai ir senieji, kurie, iš tiesų, niekur nedingę, gyvena čia pat, šalia žmonių ir po žmonių oda, ir nesvarbu, kad kai kurių vardus tie žmonės jau pamiršo. Jie vis tiek gyvena šalia.
Keliaudama panorau parašyti istoriją be taisyklių. Paprastai, kai planuoju knygą, viską turiu logiškai sudėlioti – vardus, vietoves, įvykių seką. Koks kurio herojaus tikslas, ko jis trokšta, bijo, myli, nekenčia. Tik su pirmąja knyga taip nebuvo. Rašymas tiesiog vyko ir teikė man tiek malonumo, kad nesukau galvos dėl nieko. Dažnai man sako: tai ir dabar taip rašyk! Labai norėčiau susigrąžinti tą pirminį laisvumą. Žinau, kodėl jis pradingo.
„Puikiai supranti, kad tai yra bausmė už tam tikrų pasižadėjimų nevykdymą. Kai kieno, ko geriau nepykdyti, kantrybė senka“
Suprantu, Grimuarai. Jau šis dienoraštis yra bandymas išpildyti tuos pažadus. Tikriausiai, to neužtenka. Taigi dabar bus istorija be taisyklių. Vien pagalvojus apie tai šypsausi. Bus smagu.
Žinai, kai studijavau lituanistiką, mums į galvas kalė daug dalykų. Kad literatūra yra labai rimtas ir gilus dalykas ir jokiu būdu neturėtų teikti pramogos. Laisvalaikio knygos yra tiesiog nusikaltimas, medžių gadinimas ir laiko švaistymas. „Laimingos pabaigos lituanistei neturėtų rūpėti“, įspėjo vienas garbus docentas. „Paprastai baigę lituanistiką žmonės nebegali rašyti laisvalaikio knygų“ sakė leidyklos atstovė. Visada juokiausi, kad taip ir likau neišugdyta ir rašau taip smerkiamus meilės romanus. Tačiau kartais atrodo, kad kaip koks užkeikimas iš praeities ima ir prisiveja.
„Gali atlikti užkeikimo panaikinimo ritualą. Savotišką egzorcizmą“
Gera mintis, Grimuarai! Tuojau pat to imsiuosi. Tikiuosi, vietiniai dievai man padės.
Tavo Lavisa
