Brangus Grimuarai!
Vakar pavakare atvažiavom į Norvegiją. Nustebino, kad iš karto, kirtus Suomijos Norvegijos sieną, pasikeitė kraštovaizdis. Smarkiai. Dabar jau suprantu, kodėl Kalėdų senelis gyvena Suomijoje, o ne kažkurioj kitoj šaly. Net vasarą jaučiasi, kad tai yra žiemos stebuklo šalis, su daugybe miškų, ežerų, laisvai vaikštančiais elniais. Norvegijoje iš karto prasidėjo kalnai, fjordai, kraštovaizdis atšiauresnis, tačiau taip pat labai gražus. Tik kitaip. Čia man pradėjo kalbėti kitos sakmės, kitos būtybės, kita magija. Pradėjau rašyti istoriją. Sustabdžiau save. Ar galiu pradėti, kai yra kelios, kurias reikia užbaigti? Tačiau vardai jau yra, vietovė yra ir pirmas susitikimas yra.
Dar prieš atvykstant į Norvegiją mums rašė, kad netoli mūsų namelio pastebėta meška. Labai neįprasta, kad meška pasirodė taip arti žmonių namų. Vietiniai norvegai jau kelis kartus mus dėl jos įspėjo. Kol kas kiekviena šalis turi po staigmeną. Kelionę pradėjome (neplanuotai) nuo Raganos miestelio. Estijoje atvažiavus į Parnu po pusvalandžio dingo elektra visame viešbutyje ir vandens parke. Laimei, atsirado gal po dvidešimties minučių. Suomijoje visą pasivaikščiojimą mane lydėjo vanagas, skraidydamas tiesiai virš galvos ir klykaudamas. Čia turime mešką. Visus šiuos ženklus turiu išspręsti kaip šaradą. Kol kas aiškiausias iš jų buvo vanagas, kuris kartu su Siidoj matytu šamano būgnu perdavė stiprų paraginimą. Elektros ar kiti elektroniniai trukdžiai yra tokie dažni mano gyvenime, kad jau nekelia jokio nustebimo, tik lengvą šypseną, kai restorane padavėjas pareiškia, kad gali patiekti tik šaltus užkandžius, nes virtuvėje dingo elektra. Ar vandens parke negalima naudotis čiuožyklomis, nes jose neina paleisti vandens srovės.
Berašant šiuos žodžius įsijungė šaldytuvas ir pradėjo skleisti įvairiausius garsus, kokių per parą laiko dar iš jo negirdėjau. Ir aš prisiminiau, kad visai neseniai, kai buvo elektros gedimas, aš vienai deivei daviau pažadą, nes man labai reikėjo, kad tas gedimas susitvarkytų. Jis susitvarkė. Mano pažadas buvo užfiksuotas, o dabar man primintas.
Liko meška, išsiaiškinti, kodėl ji atsidūrė būtent čia, būtent šiuo metu.
Kalbant apie miško gyvūnus, prisiminiau, kad buvo prašymas pakalbėti apie raganas ir vilkus. Kol kas man įstrigo ir akyse stovi geležinis Gedimino susapnuotas vilkas. Savaitgalį prieš šią kelionę buvau Vilniuje ir po mokslų vakare vaikštinėjau po senamiestį, stebėjau pasiruošimą dainų šventei. Ėjau Pilies gatve po devintos vakaro ir pamačiau atidarytą suvenyrų parduotuvę. Nusprendžiau pasižiūrėti, kokios jos Vilniuje, juk kitose šalyse būtinai užsuku, bent magnetuką nusiperku. Vilniuje ant lentynos buvo pristatyta geležinių kaukiančių vilkų ir molinių raganų. Taip ir yra, mūsų žemė yra raganų ir vilkų žemė, jie čia gyvena nuo senų senovės, abu laisvai nardo po fizinį ir dvasinį pasaulius, jie yra kilę iš vienos genties. Žinoma, tai jokia naujiena, gal tik mažutis ir malonus patvirtinimas, kad būtent čia, Lietuvoje, buvo ir yra tos genties žemės.
Paprastai aš nesistengiu tokių ženklų prasmės išmąstyti, logiškai išsamprotauti. Kuo daugiau įsitempi, tuo labiau pabėga atsakymas.
Ženklai nėra kažkas reto ar ypatingo, jie mus lydi nuolat. Kartais būna skirti perduoti žinutę, kartais įspėti, kartais sukelti šypseną. Tereikia įgusti juos pastebėti, kaip grybus miške. O tada, kuo toliau, tuo jų reikšmė darosi aiškesnė.
Tavo Lavisa
