36 diena

Brangus Grimuarai!

 

Tolyn į šiaurę. Šiandien aplankėm Kalėdų senelį jo rezidencijoje arktiniame rate. Kalėdų senelio kaime eglutės papuoštos ir lemputės uždegtos visus metus. Žinoma, liepos mėnesis tikriausiai sutraukia mažiausia lankytojų. Tačiau Senelis (įspūdingo stoto vyriškis, kokį rodo per filmus) sėdi savo krėsle, pakalbina lankytojus. Žino Lietuvą, Kauną, Klaipėdą, ačiū. Pasikalbėjęs pozuoja nuotraukai.

Šiandienos patvirtinimas – nereikia laukti Kalėdų, kad galėtum pabendrauti su Kalėdų seneliu. Nereikia laukti jauno mėnulio, kad pradėtum naują projektą ar santykius, ar delčios, kad išmestum nereikalingus daiktus ar įpročius iš savo gyvenimo. Nereikia eiti į bažnyčią, kad pasikalbėtum su Dievu. Nereikia laukti pirmadienio ar sausio pirmos, kad pradėtum pokyčius. Nereikia laukti progos, jei nori švęsti. Mes tokie įstatyti į rėmus, kad jų net nepastebime.

Ar žinai eksperimentą su blusomis? Jas suleido į stiklainį, iš kurio jos laisvai iššokdavo. Užsuko dangtelį. Po kurio laiko atsukus dangtelį jos vis tiek šokinėjo tik iki dangtelio lygio. Nuo vaikystės kalam, kad reikia piešti saulę geltonai, o medžius žaliai. Ir dauguma vaikų prie to prisitaiko. Yra dalis, kurie vis tiek piešia taip, kaip jiems atrodo. Juos vadiname kūrybingais ir jie yra vertinami ir graibstomi daugelyje darbų.

Mano jauniausias sūnus, kuriam dabar dešimt, su Kalėdų seneliu šiuo metu turi sudėtingą santykį. Kaip tik tas metas, kai išsiaiškino, kad Senelis netikras. Dantukų fėja netikra. O mama, pasak jo, tik apsimeta ragana. Jis pyksta už apgaulę ir bando susigyventi su pasauliu, kuriame neliko didelės dalies veikėjų. Neliko stebuklo.

Nieko baisaus. Kartais pasaulis turi sudužti, kad išaugtų nauja branda, nauja kokybė, nauja magija. Kartais matau, kad suaugusieji, kalbėdami apie raganas, bando sugrįžti į tą patį vaikišką būvį, naivų tikėjimą animaciniais herojais ir netgi reikalauja parodyti jiems fokusų ar triukų, kad įrodyčiau, kad visa tai tikra. Tačiau į vaikišką tikėjimą grįžti nerekomenduojama, tam ir augame, sąmoningėjame, kad žvelgtume giliau. Ne mano reikalas kam nors įrodyti, kad magija egzistuoja. Kad raganos tikros. Kad protėvių kraujas, stiprybės ir klaidos vis dar daro mums įtaką. Kad visi esame taip stipriai susiję, kad mintimis veikiame kad ir toliausiai esančius žmones. Juo labiau save. Kad kiekvienas galime prakeikti ir išgydyti. Kad Kalėdų stebuklas tikras ir ta šventė turi tokią gilią prasmę, apie kurią mes retai susimąstom, apkvaitinti reklamų rėksmingų spalvų ir tono. Ne veltui ši šventė švenčiama kur kas daugiau nei du tūkstančius metų.  Kaip ir raganos, kurios taip pat gyvuoja daug tūkstančių metų. Dabar, kai atrodo, kad raganos nepersekiojamos ir nebaudžiamos, jų esmę bandoma paslėpti taip pat, kaip Kalėdų šventės – po akį rėžiančiomis holivudinėmis kaukėmis.

 

Tavo Lavisa

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.
You need to agree with the terms to proceed

Rekomenduoju paskaityti