Brangus Grimuarai!
Šiandien laikiau egzaminą. Ne tą, magijos, tačiau ganėtinai panašų. Tai buvo kelišimtasis egzaminas mano gyvenime, tačiau vis tiek jaudinausi. Pravesti psichologo konsultaciją stebint dvylikai dalyvių ir dviem profesionalams, be abejo, yra stresas. Vis dėlto, džiaugiuosi, kad vis pastatau save į tokias situacijas, išėjimo iš komforto zonos, mokymosi ir naujų patyrimų situacijas.
Žinai, kaip nerealu, kad atėjusi laikyti to egzamino, pamačiau savo knygą? „Būti (su) ragana“, kurią mūsų vadovė sakė skaitanti antrą kartą.
Šiandien gilindamasi į psichologines subtilybes, supratau keistą dalyką. Žinai, esu labai neblogai įvaldžiusi norų manifestavimo techniką. Mano gyvenime vyksta dideli nuostabūs dalykai. Tačiau yra viena problemytė. Aš užaugau jausdama finansinį nepriteklių. Mano programa iki dvidešimties buvo tokia: „Aš negaliu sau to leisti“ Vadovaudamasi šia programa priėmiau tikrai skaudžių sprendimų.
Dvidešimties man į rankas pakliuvo knyga apie konstruktyvų mąstymą ir norų manifestavimą. Rezultatą gavau akivaizdų ir akimirksniu, ir nuo tada, vadovaujantis tomis technikomis, gyvenimas pateikia vis didesnių dovanų. Tai nuostabu, tačiau manoji skurdžiai užaugusi psichika ne visada tai atlaiko. Kartais įsijungia toks stiprus „Aš negaliu sau to leisti“, kuris ryškiai kontrastuoja su realybe, kad mano galva sproginėja.
Tokie štai norų manifestavimo pavojai. Visi delsimo mechanizmai aktyvuojasi tam, kad apsaugotų. Dabar aš pradėjau manifestuoti kai ką tikrai didelio. Nieko keisto, kad tas noras ateina iš lėto, tai vyksta tam, kad viskas vyktų švelniai, pačiu geriausiu būdu. Už tai aš esu be galo dėkinga.
„Atsargiai su norais!” yra vienas rimčiausių įspėjimų.
Žinai, Grimuarai, pavakare vaikščiojau Vilniuje, Gedimino prospektu, Katedros aikšte. Vyksta Dainų šventės šimtmečio renginiai, mugės, koncertai. Mūsų sostinė yra tikrai įspūdinga. Turiu su kuo palyginti, per praėjusias kelias savaites buvau Paryžiuje, Vienoje, Korsikos salos istoriniuose miestuose. Vilnius man yra jaukiausias, žalias, gražus, nė kiek nenusileidžiantis kitoms Europos sostinėms. Paklausiau koncertų, pasėdėjau lauko kavinėse. Įsmukau į suvenyrų parduotuvę (vasarą jos dirba iki vėlumos) ir paklausiau savo tradicinio klausimo: „Ar turite raganą?“ Sako, tik mažytę, molinę. O man ir nereikia didelių! Tikrai, ant lentynos sutūpę kelios raganaitės spalvotomis kepurėmis. Tos su raudonom kepurėm man pasirodė panašios į musmires 😊 Taigi, mano raganų kolekciją papildys molinė raganiukė su žalia kepure.
Vieną dieną, Grimuarai, supažindinsiu tave su visomis savo kolekcijos raganomis!
Tavo Lavisa
