Brangus Grimuarai!
Ar sutinki, kad didžiausia magija yra kūryba? Jei galėtum pirštų spragtelėjimu sukurti romaną, papuošalą, paveikslą ar sodą, kur būtų smagumas? Jei galėtum akimirksniu atsidurti aukščiausiame kalne, užuot kopęs arba šokti kaip balerina be jokių repeticijų, argi nedingtų visas susižavėjimas vaizdu ar spektakliu? Taip jau mes žmonės sukurti, mums reikalinga kelionė, iššūkiai ir išbandymai, kitaip jaučiam nuobodulį ir apatiją. Kąsnelis deserto po ilgos dietos atrodo dieviškai gardus, o kaip būtų, jei ragautume tris desertus per dieną?
Nepaisant to, be galo trokštame to spragtelėjimo pirštais, stebuklingos lazdelės, magiško eliksyro. Ar ne todėl taip traukia raganos, juk manoma, kad visa tai jos turi? Raganos gyvuoja nuo pat žmonijos pradžios, gal jos ir ne seniausia profesija pasaulyje, tačiau tikrai viena iš senesnių.
Ir, žinai, ką? Raganos tikrai turi daugybę magiškų ritualų ir metodų, gydančių arbatų ir užkalbėjimų, galinčių išpildyti troškimus. Tik kad visa magija turi savo kainą. Visada tai žinojau.
Niekada nėjau pas būrėją. Kelis kartus buvo kilusi pagunda, kai reikėjo priimti svarbius sprendimus. Tačiau eiti pas būrėją dėl savo gyvenimo sprendimų, reikštų bėgti nuo atsakomybės, užkrauti ją ant kito pečių.
Tiesa, buvo vienas kartas, kai atsidūriau pas būrėją iš smalsumo. Taip sakant „atsitiktinai“. Gal jos net negalima pavadinti būrėja, labiau horoskopų sudarinėtoja. Toks nekaltas dalykas kaip horoskopas, ar ne? Juk niekas į juos rimtai nežiūri. Tačiau man teko pažiūrėti rimčiau, taip jau būna, kai esi ragana, supranti „sutapimus“, žinutes iš anapus ir ženklus. Tą kartą gavau tiek daug žinučių iš visų pusių, kad vos spėjau gaudyti. Buvo rimtų įspėjimų, kurie, galbūt, išgelbėjo man gyvybę. Buvo tokių įspėjimų, į kuriuos sąmoningai nutariau numoti ranka. Tikrai nėra linksma gauti tuos įspėjimus, paprastai jie nėra apie kažką gero. O kaip jums gauti žinutes iš seniai iškeliavusių protėvių, kurie susigalvoja, kad kažko neatliko, paliko neužbaigtų reikalų ir kad jų provaikaitė galėtų tai atlikti už juos?
Šiandien galėčiau palyginti raganą su jauna mama. Įsivaizduokite ketverių penkerių metų pyplį žaidimų aikštelėje. Jam linksma, įdomu, tiek ryškių spalvotų sūpynių ir kopėtėlių. Ir koks būna netikėtumas ir nustebimas, kai užsidirbamas guzas ar mėlynė! O jo mama mato pavojus, žino savo vaiko sugebėjimus. Stengiasi jį apsaugoti, tačiau nori leisti ir pačiam patirti pasekmes. O vėliau, žinoma, gydo guzus ar peršalusią gerklytę. O gal perkaitusią odelę, priklausomai nuo metų laiko.
Taip ir raganos, mato ir supranta daugiau, nei daugelis. Retkarčiais bando įspėti apie pavojus arba patarti. O gal padeda gydyti neatsargių gyvenimo pasirinkimų pasekmes.
Todėl nesu tikra, ar šioje gyvenimo žaidimų aikštelėje, lengviau būti ragana, ar tuo nerūpestingai žaidžiančiu vaiku.
Tavo Lavisa
