26 diena

Brangus Grimuarai!

Šiandien jau rašau iš mėgstamiausios vietos – savo vasarinio „darbo kambario“ terasoje, prieš akis mano senutis obelų sodas. Šiame sode taip aiškiai mačiau magiją vaikystėje – obelų dvasias, nykštukus žolėje ir fėjas tarp žiedų. Tada buvau labiau to pasaulio vaikas, nei šio. Paauglystėje svajojau gyventi mieste, kur jaunimas ir pramogos. Svajonė išsipildė, nutekėjau į miestą, gyvenom šeštam aukšte. Jau nuo pirmų savaičių pajutau, kad einu iš proto. Jaučiau visus penkis aukštus po savimi. Tiek daug daiktų, žmonių, visi su savo spinduliuojamom energijom susilieję į vieną beprotišką košę, spaudė iš visų pusių. Betonas ir automobilių triukšmas, ir jokio atokvėpio. Gal tik parke ar vaikštant prie upės, bet juk ten nepavaikščiosi basas, neapsikabinsi medžio, nepasikalbėsi su senosiomis raganų dvasiomis. Koks buvo palengvėjimas, kai galiausiai grįžom į mano gimtą kaimą, į didįjį obelų sodą. Prisimenu, kaip rinkomės vietą, kur norime statytis namą. Apžiūrėjom vienur, kitur, vis kas nors būdavo ne taip, ar nepavykdavo to sklypo nusipirkti. Kai apžiūrinėjom dabartinę vietą, pajutau visa esybe, kad čia ta vieta. Tada čia buvo obelys, pieva, žemės ūkio paskirties žemė, jokių komunikacijų. Iki dabar ryškiai prisimenu savo ilgą, platų, su pilkomis gėlėmis sijoną, kurį tada vilkėjau. Atsiklaupiau vidury pievos, abu delnus priglaudžiau prie žemės. Iš mano delnų pradėjo augti šaknys, jos susipynė su augalų šaknimis, žemė jas svetingai priėmė. Aš tapau augalu, būtybe, kuri turi teisę gyventi šioje pievoje, sandraugoje su žeme. Nuo to karto viskas ėjosi sklandžiai.

Dabar vasarom beveik pamirštu, kad turiu batus. O kur dar ilgieji pasivaikščiojimai laukais iki Padovinio piliakalnio, kur netoliese teka Dovinės upelė. Ant to piliakalnio praeities šydas prasiskyrė ir prieš akis iškilo Dovinės pilis su niūriu kunigaikščiu Gausmiu ir jo raudonplauke žmona ragana Žyginte.

Pirmais metais įsikėlusi į namą parašiau „Būti (su) ragana“ Juokingiausia tai, kad net neketinau rašyti apie raganas. Mano planuose buvo lengvutis tradicinis meilės romanas apie turtingą verslininką ir vargšę, bet ne iš kelmo spirtą merginą. Tačiau sėdus rašyti, mano mintys pasipildavo tokiu srautu, kad nespėdavau nė pagalvoti, ką rašau.

Štai kaip pasiilgau savo namų, savo sodo, vietos! Aš priklausau šiai vietai ir tikrai geras jausmas yra žinoti, kad esi būtent ten, kur turi būti. Ši vieta maitina mano raganišką sielą ir širdį, čia kartu gyvena žalčiai ir stirnos, lapės ir kiškiai, sutemus virš galvos skraidžioja pelėdos ir šikšnosparniai. Ko dar galėtum norėti? 😊

„Tai ir atsakyk, ko dar gali norėti?“

Iš vienos pusės, noriu gyventi šioje akimirkoje, nes jaučiuosi patenkinta, lyg pasakoje. Iš kitos, savo raganiška širdim jaučiu, kad artėja permainų metas. Dabar aplinkui tyla, viskas aprimo. Nuo tada, kai atsikraustėm gyventi į mano magišką sodą, mano gyvenimas įsisuko viesulu, pasikeitė tiek daug dalykų, kad vos spėjau su permainom. Pasikeitė mano veikla, o labiausiai aš pati. Visą šį laiką jaučiau vedimą, mačiau ženklus. Dar prieš ateinant į sodą prižadėjau savo vedliams, kad ženklų klausysiu, o jie pažadėjo, kad tokiu atveju elgsis su manim švelniai.

Jaučiu, kad artėja kitas etapas. Dairausi ženklų, tačiau kol kas aiškiai jų nematau.

„O gal matai, bet, kaip visada, esi užsispyrusi, ir apsimeti, kad nematai, nesupranti? „

O gal baisu juos pamatyti? Nejaugi neaišku? Gal aš tam dar nepasirengusi?

„Prisimeni savo neseną pramogą kanjoningą? Kaip buvo nedrąsu šokti nuo keturių metrų uolos į krioklį? Kaip buvo tada?“

Jei nesuskubdavau nušokti, gidas tiesiog pastumdavo.

„Tai nesijaudink ir dabar – jei nešoksi pati, tave nustums“

Labai paguodei! Vis dėlto esi bjauraus būdo. Juk galėtum mane padrąsinti!

„Bet tada nebūtų taip linksma“

Tikiu, kad tau ir būtų linksma stebėti, kaip nematomos vedlės raganos įstumia mane į naują užduotį, o aš gaudau orą ir išsigandusi bandau iškilti į paviršių. Tikiuosi, pavyks nesuteikti tau tokio malonumo.

Tavo Lavisa