Brangus Grimuarai!
Dar truputį apie visatos ženklus ir norų manifestavimą. Štai sugalvojai norą iš visos širdies ir paleidi jį į visatą pagal visas taisykles. Ir pagal visus guru pasakojimus jis turėtų iš karto stebuklingai pildytis viršydamas drąsiausias svajones. Taip?
Ne.😊
Iš tiesų visata dar kelis kartus paklaus: „Ar iš tiesų to nori?“ Gali žiūrėti į šį etapą kaip į kliūčių ruožą, išbandymų laiką. Kartais visai nedidelių kliūčių, juokingų, tačiau jos kliudo pasiekti tikslą. Duosiu pavyzdį. Šiandien keliaujam iš Vienos į Lietuvą. Oro uoste, prie vartų, lieka apie penkiolika minučių, kol prasidės laipinimas į lėktuvą, ir aš nusprendžiu išsitraukti kompiuterį ir šį tą parašyti. Vos kilo ta mintis, pasigirdo skelbimas per mikrofoną: „Dėmesio skrydžio į Vilnių keleiviams, pakeisti laipinimo vartai, prašome pereiti prie kitų vartų.“ Tikriausiai tai buvo pirmas kartas keliaujant, nors, tikiu, kad retkarčiais taip įvyksta. Taigi, vietoje to, kad išsitraukčiau kompiuterį, keliavau į kitą oro uosto kampą. Čia iš karto susiradau laisvą vietą ir pradėjau rašyti, taip užtvirtindama visatai: „Taip, aš noriu rašyti, tai mano mėgstama veikla. Aš TURIU pakankamai laiko rašyti. Niekas man nesutrukdys pasiekti mano rašymo tikslų.“
Žinant šią sistemą galima sąmoningai pastebėti iškeliamas kliūtis, tada nebūna taip sunku likti savo tikslų siekimo kelyje. Galiausiai, tai tiesiog prioritetų perskirstymo klausimas.
Yra dar kai kas, kad padeda arba trukdo siekti išsvajotų tikslų – tai daiktai, kuriuos matai kasdien, kurie yra namuose. Pavyzdžiui, paveikslai, puodeliai su piešinukais, statulėlės, magnetukai, užrašai ant užrašinės, telefono ir pan. Ar jie suderinami su išsikeltu tikslu ar ne? Ar žinai, Grimuarai, kad mano darbo kambaryje, mažutėje patalpoje, kabo didelis paveikslas, nutapytas Jolitos Bičkienės. Paveiksle nupiešta moteris, grakšti kaip balerina, verianti ant virvelės vis didesnius karoliukus. Didžiausias rutulys guli ant žemės ir atrodo labai sunkus. Dailininkė taip paaiškino paveikslo reikšmę – tie karoliukai yra gyvenimo dovanos. Jos gražios ir geros, tačiau kartais tokios didelės, kad beveik per sunku pakelti. Tuo metu, kai pamačiau paveikslą pirmą kartą, buvau neseniai baigusi magistrantūros studijas, įgijus mokytojo metodininko kvalifikaciją, mes galiausiai įsikėlėm į naują didelį namą ir gimė trečiasis sūnus. Tiek daug nuostabių dalykų, tačiau aš jaučiau, kad visus pokyčius darosi gana sunku atlaikyti psichologiškai. Paveikslas atspindėjo mano vidinę būseną ir jį įsigijau. Jis kabo mano darbo kambaryje beveik dešimt metų ir nuo tada mano vidinė būsena ir aplinkos įvykiai rieda tais pačiais bėgiais – tiek daug gyvenimo dovanų, kad kartais jas sunku pakelti. Tikriausiai turėčiau pakeisti paveikslą tokiu, kuris vaizduoja lengvumą ir dovanų priėmimą su įkvėpimu.
„Tikrai turėtum“
Bet man patinka tas paveikslas! Nors jame vaizduojama vidinė būsena nelabai maloni. Manau, tu teisus, Grimuarai. Atėjo laikas ieškoti naujo paveikslo. Žinoma, visada galima pakeisti savo jausmus to daikto atžvilgiu ir jo poveikis pasikeis. Juk kiekvienas žmogui tas pats dalykas kelia visiškai skirtingas emocijas. O emocijos yra vienas svarbiausių dalykų.
Dar mano darbo kambaryje yra daug raganų – suvenyrų iš įvairiausių pasaulio vietų. Gėda pasakyti, kad Lietuvos raganų muziejuje dar nebuvau. Vienos raganos įsigijimo istorija mane labai pralinksmino. Tą dieną dariau savo knygų pristatymą Trakuose. Buvo Trakų miesto dienos, per visą didžiąją gatvę iki pat pilies stovėjo mugės kioskeliai. Baigusi savo pristatymą nuėjau pasidairyti po mugę, buvo puikus oras, šventiška nuotaika. Prie pat pilies viename kioskelyje pamačiau tikrą lobį – rankomis siūtas raganas ir naminukus. Žinoma, ilgai rinkausi, mėgaudamasi klausinėjau, kuri raganaitė nori keliauti su manimi, kalbėjausi su menininke, kuri juos sukūrė. Išsirinkau gana nemažą raganą, apėjau su ja aplink Trakų pilį, mudvi pasėdėjom ant suoliuko, pasigrožėjom laiveliais. Nusprendžiau grįždama nusipirkti dar ir naminuką. Tačiau raganas pardavinėjančio kioskelio nebebuvo! Ten, kur anksčiau pirkau, buvo tik keli kioskai, suklysti ar nepamatyti neįmanoma. Jo tiesiog nebuvo. Tačiau siūta ragana liko su manimi ir dabar bene vienintelė gyvena ne mano darbo kambaryje, o įsitaisiusi ant židinio krašto stebi veiksmą namuose.
„Sakai, stebi? Ar esi tikra, kad daugiau nieko nedaro?“
Žinoma, kad užsiima ir kitais reikaliukais, bet ji yra mano raganų rato narė, draugiška ir rūpestinga, todėl viskas yra gerai.
Tavo Lavisa