Brangus Grimuarai,
Šiandien pabudau jau ne slėnyje, o kalnų viešbutyje. Iš balkono, kuriame sėdžiu su kompiuteriu ant kelių, atsiveria vaizdas į Viduržemio jūrą ir kalnus, gretimą miestelį. Dažnai rytais išvykose mėgstu pasivaikščioti, tačiau čia kalnai, ir visi pasivaikščiojimai užtruks ilgiau, todėl likau rašyti, grožėtis vaizdu ir klausyti seminarą apie norų manifestavimą.
Truputį lynoja ir tvyro rūkas, kuris yra iš kažkur atpūstos dulkės. Paprastai man patinka rūkas, jis sugeria garsus ir vaizdus ir viską apgaubia tyla ir ramybe, kurių mano intravertės sielai labai reikia.
Tačiau šis rūkas kalnuose yra ne toks, jis piktas, net kvepia siera. Jis primena man rūką Juodragio pilyje ir ten tvyrantį sieros kvapą, kuris taip nepatiko Airilei. Mano vargšė vėjų ragana vis dar laukia savo laimingos pabaigos. Jauna išlepinta kunigaikštytė, turinti galių, kurių paprasti mirtingieji neturi, žinoma, kad ji pasipūtusi ir mananti, kad jai viskas galima ir viskas nuslys kaip vanduo nuo žąsies. Jai teks suaugti, subręsti, kaip moteriai ir kaip raganai, jei nori iš viso kada nors gauti tą laimingą pabaigą. Kol kas palieku ją kapanotis, tačiau šitas sieros rūkas kalnuose man sako, kad Dakotas jau irgi nekantrauja. Pilnai tikiu, juk liko visos karštosios vietos parašyti 😊
Su tomis karštomis vietomis mano rašyme vis dar yra taip, kad jas praleidžiu, nors ir žinau, kas ten turi įvykti. Laukiu tinkamos nuotaikos, tinkamo mėnulio, nors dažniausiai prie jų sugrįžtu, kai jau nebūna, kur trauktis ir delsti.
„Tai kodėl iš viso jas rašai, jei nuolat bandai išsisukti? Ar tau atrodo, kad meilės istorija negali būti parašyta be karštų scenų?“
Smagu, kad paklausei, Grimuarai! Jas rašiau ir rašysiu dėl daugelio priežasčių. Prieš jas vardindama tik pasakysiu, kad be abejonės, meilės romanas gali būti parašytas be menkiausio bučinuko. Blin, tai gali būti herojams net nesusitikus, pavyzdžiui, romanas laiškais ar telefonu. Jei talentingai parašyta knyga, jausmai, emocijos virpins skaitytojo širdį labiau, nei sekso scena.
Mano pagrindinė taisyklė šioje vietoje yra tokia: jei rašytojui nepatinka karštos scenos, ji/jis turėtų jų nerašyti. Nes jos vis ties bus prastos. Jei rašytojui patinka rašyti sekso scenas, o jis dėl kokių nors priežasčių jų nerašys, nukentės istorija, skaitytojas jaus, kad kažko trūksta.
Man patinka jas skaityti ir rašyti, nes tada jaučiuosi gyva, jauna, moteriška, valiūkiška, noriu dainuoti ir šokti. Mylėjimasis man yra gyvybės, gyvenimo šventimas, vienas gražiausių dalykų šiame pasaulyje. Man įstrigo viena frazė, berods, iš filmo Armagedonas. Prieš pavojingą ir, greičiausiai, mirtiną misiją herojus leido laiką su savo mylimąja ir ji paklausė: „Ar manai, kad šią akimirką dar kas nors Žemėje tai daro?“ Jis atsakė: „Jei ne, tuomet jos neverta gelbėti.“
Man patinka karštos scenos meilės romanuose, nes jos yra apie moterį ir jos pomėgius. Čia yra daug moteriško kūno garbinimo, komplimentų ir švelnumo. Moterys aprašo ir šiurkščias, grubias scenas, net smurtines ar prievartą, taip norėdamos išveikti bendras traumas, patiriamas šioje srityje daugelio moterų kiekvieną dieną. Aš už tai, kad reikia kalbėti ir apie gražius, ir apie bjaurius dalykus. Kartais moterys nori perskaityti, kad įmanoma po tokių dalykų atsitiesti. Kartais moterys pačios nori šiurkštumo ir tame taip pat nieko blogo. Būna ir taip, kad kai kurių dalykų moterys tiesiog negali matyti puslapiuose, jas tai labai trigerina. Tai taip pat yra būdas pažinti save, suprasti ir permąstyti savo patirtis ir, galbūt, kaip jos įtakoja ne tik skaitymo įpročius, bet ir visą gyvenimą.
Šioje srityje tiek daug psichologinių, kultūrinių, laikmečio niuansų, kad be galo įdomu juos patyrinėti knygoje. Pavyzdžiui, istoriniuose romanuose vyrui leidžiama būti grubesniam, neatsiklausti sutikimo, šiuolaikiniame romane tai jau būtų kriminalinis nusikaltimas. Bet tiek daug moterų mėgsta skaityti tuos istorinius romanus 😊
Negaliu pasakyti, ar meilės scenas rašau vėliausiai, nes pasilieku jas kaip desertą, ar dėlto, kad vis dėlto jas sunkiau rašyti, nei likusią knygą. Jos turi būti išskirtinės ir įsimintinos, skirtos tik tai vienai knygos porai, natūralios ir jausmingos. Bet būna taip gerai, kai jos pavyksta!
“Iš kur žinai, kad pavyko?“
Kai skaitytojos parašo, kad skaitė knygą, o vyras liko labai labai patenkintas😉
Palinkėk man sėkmės ir įkvėpimo, Grimuarai!
Dabar, kai keliu šį įrašą, jau įvyko vasaros saulėgrįža, braškinės pilnaties pradžia ir mėnulis pasirodė virš horizonto. Kiek daug gražių progų raganiškai atšvęsti, Grimuarai. Ar žinai, kad tokioms šventėms aš turiu savo tradicijas, kur bebūčiau? O šiandien, tiksliau, šiąnakt, jaučiuosi ypatingai šventiškai. Tegul raganų puotos prasideda!
Tavo Lavisa
