Brangus Grimuarai!
Jau dvidešimtasis įrašas! Man patinka tai, kad kasdien turiu parašyti mažą tekstuką, net jei ir dienos būna labai užimtos. Nuotraukas dabar pridedu būtent iš tos dienos, nesvarbu, apie ką tą dieną rašau, todėl pačiai smagu prisiminti, kas vyko.
Dabar sėdžiu lovoje su kompiuteriu ant kelių. Esu Korsikoje, viešbutyje Restonica kalnų slėnyje. Už lango šniokščia upė. Negili, daug kur vos iki kelių, labai skaidri, žalsva, teka žemyn kalnu per akmenis. Puikus raminantis garsas miegant. Kambarys pirmame aukšte, pro langą matosi viešbučio terasa, kurioje yra restoranas. Šiuo metu žmonės jame pusryčiauja. Gana keistas jausmas, kai iš lovos, vos už kelių metrų, matai žmones sėdinčius prie staliukų. Vakarais jie čia leidžia laiką su gėrimo taurėmis, taip pat juos matome iš kambario, tačiau įjungus šviesą jau tenka užsitraukti užuolaidas.
Vis dar ieškau savęs su šių įrašų formatu. Kol kas paleidau vadeles ir vasarą leidžiu sau ieškoti, išsibandyti įvairiausius variantus. Kalbėti apie magiją (dar yra temų, kurias pasiūlė, kai prašiau – pakalbėti apie visatos ženklus, atsitiktinumus, kurie atveda ten, kur reikia, magiškus ritualus ar receptus, raganas ir vilkus) kol kas sekasi sunkiai, man geriausiai ta tema atsiskleidžia išgalvotoje istorijoje. Net ir rašant šiuos tekstukus magijos, raganiškomis temomis man prireikia personažo Grimuaro pagalbos. O gal kalbėti apie savo dieną, kaip tikrame dienoraštyje? Dar kyla minčių tiesiog kurti istoriją, kasdien po tokį nedidelį gabaliuką. Tačiau tai man būtų įprasta ir lengva, neliktų eksperimento jausmo, kuris man labai patinka.
Dar labai patinka jausmas, kad rašau šiuos tekstukus tik sau. Nėra komentarų ar aptarimų, gal tik vienas kitas. Nematau statistikos, ar juos i6 viso kas nors skaito. Žinau, kad reikia sutvarkyti šiuos dalykus, tačiau kol kas man jie leidžia jaustis laisvai ir kvailioti puslapyje. Kalbėtis su demonu-burtininku-dienoraščiu Grimuaru, griebtis tai vienos temos, tai kitos. Man tai yra būdas labiau pažinti save. PAŽINK SAVE, patarimas iš vakarykštės dienos teksto.
Pastaruoju metu kyla daug kūrybinių idėjų, manau, šio mažučio dienoraščio rašymas taip pat turi tam įtakos. Kol kas galvoju tokius įrašus pratęsti ir toliau, rudenį. Jis lyg nedidelė apšilimo mankštelė, užtrunka nedaug laiko, tačiau lavina rašymo raumenį, padeda sutelkti mintis.
Pradedu prie tavęs priprasti, mano Grimuarai.
Tavo Lavisa