Brangus Grimuarai!
11 val.
Visgi būčiau norėjusi, kad tu būtum raganius.
„Gal ir esu“
Bet tu sakei, jog esi demonas.
„Oi, ragana, argi negaliu būti abu?“
Tai visiškai nesuderinami dalykai.
„Siauram mirtingam protui nesuderinami. Galimybės visada yra kur kas didesnės, nei gali įsivaizduoti. Bet juk žinai – kiek gali įsivaizduoti, tokios ir tavo galimybės. Manai, nežinau, ką galvoji, nuo pat vasaros pradžios, kai pradėjai rašyti šį dienoraštį?“
Ar tu ir mintis skaitai?
„To net nereikia, tu galvoji taip garsiai. Vėl nori rinktis vieną iš dviejų galimybių. Na, kodėl visada turi rinktis? Juk gali būti abu variantai. Tu gali būti abu. Pasakysiu dar daugiau, iš tiesų, atsisakiusi vieno, atsisakytum ir kito. Nejau taip sunku suprasti, kad abi galimybės yra persipynusios ir negali būti viena, nebūdama kita“
Lengva tau postringauti. Nežinai, kad būnant kūne labiausiai apriboja ne fizinės kūno ribos, bet ribos galvoje. Pajudinus tas ribas atrodo, kad gali išeiti iš proto. Tos ribos yra baimė. Ar žinai, kartais net nuostabiausi dalykai gali būti už tavo baimės ribos. Sulaukę netikėtos sėkmės – tikros meilės, daug pinigų, puikaus darbo, žmonės pradeda galvoti, kad tuoj bus už tai nubausti ir viskas bus atimta bjauriausiu būdu. Baimė prarasti tikriausiai yra baisesnė, nei baimė niekada neturėti. Tu esi tiesiog knyga. Negali to suprasti.
„Kodėl gi, kuo puikiausiai galiu. Juk tam ir įsikūnijam visi, tiek angelai, tiek demonai, kad galėtume geriau suprasti žmogiškus išbandymus. Kaip kitaip demonai galėtų sukurti jums tokius taiklius išbandymus? (kadangi nematai manęs, informuoju, kad dabar pašaipiai šypsausi). Būnant dvasia nesuvokiama, kodėl žmonės paprasčiausios moralinės dilemos kartais atrodo neįmanomaii sunkios. Štai kad ir tavo pasirinkimas. Iš tiesų, niekada nėra jokio pasirinkimo. Yra tik vienas teisingas variantas. Ir tu jį puikiai žinai. Paprastai visi žino. Tačiau teisingas variantas gali nepatikti arba gąsdinti. Todėl visi ieško pasiteisinimų jo nesirinkti. Štai ir tu vis dar bijai“
Bijau, kad man nepavyks. Tai gana dažna, natūrali baimė.
„Tu bijai ko kito. Bijai net įvardinti savo baimę, nes ji atskleistų tavo silpnybes kitiems“
Na, gerai, burbekli teisuoli. Aš vis dar bijau pasirodyti kitokia, keistuolė. Bijau, kad manęs nepriims arba juoksis. Nors iš tiesų tas juokas man net nerūpi. Viskas taip painu. Juo labiau, kad bet kuriuo atveju esu kitokia, keistuolė.
19 val.
Brangus Grimuarai, šiandien vėl pradėjau jausti gyvenimo džiaugsmą. Po trupinėlį, dar po vieną ir pilka pasaulio spalva ėmė keistis, ryškėti, tapo mėlyna, žalia, turkio, gelsva smėlio ir sidabrinė, kaip tų žuvelių, kurios smalsiai apžiūri kiekvieną besimaudantįjį. Gal pagerėjimo priežastis buvo visai banali – poilsis, nuostabūs vaizdai, puikios spalvos šilta jūra, smulkutis smėlis, kalnai, mylimi žmonės šalia. Bet aš žinau, kad kartais net gražiausių vaizdų neužtenka, kad grįžtų vidinės spalvos. O kitais atvejais pilkiausioje aplinkoje širdis gali trykšti laime.
Jei sugrįš džiaugsmas, aš vėl galėsiu burti, Grimuarai! Žinoma, galiu ir dabar, tik nerizikuosiu prisidaryti bėdų burdama iš tokios vidinės sumaišties. Jei nori pasiekti tiksliai tai, kokia buvo intencija, turi būti ramus, pasitikintis savimi ir laimingas.
„Galėsi burti? Laukiu nekantraudamas. Padaryk man spragėsių, nes tikiu, kad bus neblogas šou“
Aš tikrai ketinu pasiimti kitą dienoraštį rašymui. O tave nukišti atgal į tavo palėpę dar šimtui metų.
„Juk žinai, kad tavo gyvenimo džiaugsmui padedu ir aš?“
Žinau. Aš įpratau visą dieną su tavim kalbėtis. Todėl tu vis dar čia.
Tavo Lavisa
